Puiki žurnalistė, istorikė Regina Statkuvienė pati atsidūrė pašnekovės vaidmeny ir dar tokia nekorektiška tautiškumo ir kalbos tema. Ir taip gerai paserviravo! Mes su Regina reguliariai randam dėl ko nesutarti, bet dažniausiai ji šneka ne tik teisingai, bet dar ir itin aiškiai. Pora citatų paragavimui:
„Apytikriai prieš 20 metų įvyko lūžis, kai viskas, kas susiję su tautiškumu, ėmė darytis smerktina. Nacionalizmo sąvoką imta masiškai painioti su šovinizmu. Susiliejimas, susitapatinimas ir išnykimas globaliame pasaulyje tapo „gėriu“, panašiai kaip nepriklausomybės pradžioje puolėme beatodairiškai kopijuoti viską, ką pamatydavome Vakaruose. Lyg pas mus viskas blogai ir savo „atsilikusios“ tapatybės turėtume gėdytis. Susidaro įspūdis, lyg užgautum visus kitus, pasakęs, kad didžiuojiesi esąs lietuvis, o Lietuva yra lietuvių tautos namai.
Ši tendencija nėra būdinga vien Lietuvai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje draudžiama nurodyti tautybę bet kokioje statistikoje. Tenka konstatuoti, kad tai yra Vakaruose įsitvirtinančios, gražiais šūkiais pridengiamos, marksistinės ideologijos apraiškos. Žmogus „išlaisvinamas“ iš tautos, šeimos, valstybės ir atomizuojamas.
[…] Duosiu tokį pavyzdį: Briuselyje nuėjau į baseiną flamandiškoje miesto dalyje ir ten pamačiau užrašą „čia kalbama tik olandiškai“. Šalia buvo dar ir ilgas sąrašas privalumų, kuriuos įgyja žmogus, mokantis kalbą, ir tikslūs kontaktai, kur galėtų ją išmokti. Valstybė nustato kalbos reikalavimus dirbti norintiems atvykėliams. Normalu reikalauti, kad imigrantas mokytųsi ir darbo vietoje kalbėtų valstybine kalba. Kodėl to nėra Lietuvoje? Iš dalies dėl tos pačios kumečio mąstysenos. Kad tik ko neįžeistum, kad tik kam nesukeltum nepatogumų su savo „maža kaimietiška“ kalba. Geriau įsiteikti ir parodyti, kad pats moku jo kalbą. Tai paprasčiausias savivertės ir savigarbos stygius. Kam tada atvykėliui mokytis tavo kalbą?“
Tikrai! Kam mokytis vietos kalbą ten, kur užtenka savos? Tad beveik niekas ir nesimoko. Kalbėsim rusiškai, būsim globalūs. Interviu nuoroda ČIA.
