Tikrai manau ir viešai sakiau, kad už formalią profesinę biografiją (ką kur dirbo) kandidatui į ministrus daug svarbiau tai, su kokiomis nuostatomis ir tikslais ateina į ministro pareigas. Niekur nekritikavau Dobrovolskos diplomų ir egzaminų. Istorija rodo, kad formaliai kompetentingi ministrai nebūtinai buvo geri ministrai. Dėl nesąžiningumo, ideologinių įsitikinimų, tiesiog netinkamumo politikai. Bet profesiniai pasiekimai vis tiek visada stiprina, o ne silpnina kandidatą.
O dabar nuo Šimonytės ir Kubiliaus iki prof. Sinkevičiaus ir prof. Mizaro pasipylė vieši aiškinimai, kad Dobrovolskos atveju silpnas profesinis reziume visai nesvarbu. Žinoma, jiems svarbu tik kandidatės kraštutinis progresyvumas, kuriuo ji ir pati labai didžiuojasi. Bet dėl politinių simpatijų kurti naują kultūrą, kur profesiniai pasiekimai išvis nebesvarbu – per didelė kaina už tos simpatijos sėkmę.
Dabartinės ministrų (ir konkrečiai – teisingumo) kandidatūros svarstomos kaip naują normą sėjant mintį, kad profesiniai pasiekimai nebesvarbu. Svarbu. Net su jais ministrai būna blogi. Bet jų neturėjimas – tik dar vienas minusas, o ne tai, į ką reikia numoti ranka. Ir profesinių pasiekimų prasme dabartinei kandidatei labai toli iki ankstesniųjų. Ir ne jai vienai, panašių situacijų yra ir kitose ministerijose.
Paveiksliukas iš bevardžių internetų, ne mano.
