Vytautas Sinica. Partnerystės įteisinimas – pagalba Kremliaus propagandai, ne Ukrainai

Pratęsus Seimo sesiją, į ją įtraukta daug jautrių ir potencialiai visuomenei pavojingų klausimų. Vieno jautraus klausimo darbotvarkėje kol kas nėra – tai vienalytės partnerystės (civilinės sąjungos) įteisinimas. Pagrįstai svarstoma, kad jis gali būti bet kada pateiktas balsavimui taip, kaip ir žadėjo Aušrinė Armonaitė – posėdžio dieną pasiskaičiavus, kad balsų santykis būtent tą dieną Seimo salėje palankus įteisinimui.

Seimo opozicija ir tie keli partnerystei nepritariantys valdančiųjų atstovai galėtų sustabdyti priėmimą nedalyvaudami tokiame balsavime, bet toks organizuotas veiksmas sunkokai tikėtinas. Taip pat Seimas neturi balsų atmesti Prezidento veto partnerystei, tačiau, jeigu ji bus įteisinta, tai NATO Viršūnių susitikimo išvakarėse, Lietuvoje lankantis vienam agresyviausių LGBT judėjimo šalininkų Joe Bidenui.

Gitanas Nausėda yra žadėjęs vetuoti partnerystę ir per rinkimus, ir jau eidamas pareigas. Bet kas jį slėgtų labiau: duoti pažadai ir, žinoma, visuomenės nuomonė ar pasaulio galingųjų spaudimas?

Tokiame kontekste partnerystės šalininkai visuotinai traukia tariamą geopolitinį argumentą, kad neįteisinti partnerystės reiškia būti su Rusija / su Putinu / su Kremliumi. Priimti partnerystę – būti su Ukraina ir Vakarais.

Ši žinutė pasirinkta kaip raktinė svarstant partnerystės įteisinimą karo fone. Ją kartoja ir laisviečiai (Dainius Žalimas, Remigijus Šimašius, kiti), ir įvairios fondinės mažumų teisių organizacijos.

Ši žinutė yra pats grubiausias melas. Ukraina nepripažįsta jokio teisinio statuso homoseksualų santykiams, santuoka Ukrainos Konstitucijoje apibrėžta kaip vyro ir moters, visuomenė pagal 2020 metų apklausas yra labai griežtai nusistačiusi prieš LGBT reikalavimus. Vos 14 procentų ukrainiečių palaiko, kad homoseksualumas turėtų būti priimtinas visuomenei.

Įspūdinga, jog nuo 2007 metų šis skaičius net sumažėjo daugiau nei paklaidos ribose. 2007 metais už LGBT pagal tas pačias „Pew Research Center“ apklausas Ukrainoje pasisakė 19 procentų gyventojų. Ukraina tiek pat prieš LGBT reikalavimus, kiek ir Rusija, tik nenaudoja to jokiam ligotam imperializmui ir demagogijai – tiesiog tokios yra šios laisvos tautos vertybės ir apsisprendimas.

Karo pradžioje ukrainiečiai visuomenės apklausoje atsakė, kad draugiškiausiomis sau šalimis laiko Lenkiją ir Lietuvą. Ne sutapimas, kad tai konservatyviausios šeimos klausimais Europos Sąjungos (ES) šalys, neturinčios jokių partnerysčių. Neįteisinusi partnerysčių ir pirmoji naikintuvus Ukrainai tiekti nusprendusi Slovakija. Būtent mūsų regiono šalys, taigi konservatyviausios NATO šalys, labiausiai stengiasi, padeda Ukrainai prieš Rusiją, reikalauja Vakarų veiksmų. Būtent šios šalys dešimtmečius aiškino pažangiems Vakarams, kad Rusija yra grėsmė, o ne partneris. Vakarų Europoje daug daugiau palaikymo LGBT reikalavimams, bet daug mažiau valios ir noro kovoti su Rusija.

Tiesa, kad dalies mūsų regiono, Vidurio ir Rytų Europos, piliečių protuose vyksta kova tarp „tradicijos“ ir „pažangos“, tarp „koservatyvumo“ ir „šiuolaikiškumo“. Kitoje stadijoje ši kova vyksta ir Vakarų Europoje bei JAV. Kremliaus propaganda (neretai Vakaruose sklindanti konservatyviais kanalais kaip Tuckerio Carlsono laidos) pateikia Rusiją kaip kovotoją už „tradicines vertybes“, o Ukrainą – kaip tariamą LGBT vertybių nešėją, tokia paverstą, nes „Vakarai ją spaudžia tai daryti“.

Dalis konservatyvių visuomenės segmentų, ypač Vakaruose, neremia Ukrainos būtent dėl to, kad taip ir supranta šį reiškinį: Ukrainą kaip kovotoją už žmogaus prigimtį paneigiančius pokyčius, Rusiją – kaip tradicijos gynėją. Šį reiškinį itin taikliai yra išanalizavęs belgų profesorius Davidas Engelsas, lietuviškai knygoje „Ukrainos karo pamokos“ prieinamame tekste.

Tai klaidingas konservatyvesnių europiečių konflikto suvokimas, bet kiekvienas atvejis, kai Vakarų lyderiai atvirai „stumia“ Vidurio ir Rytų Europos visuomenėms joms svetimas „progresyvias“ vertybes, tarnauja šiai propagandai.

Sunku sugalvoti ką geresnio Rusijos propagandai apie „supuvusius Vakarus“. Kai nėra įrodymų, mes juos paduodame ant lėkštutės. Tad NATO Viršūnių susitikimo metu tik patvirtintume Kremliaus propagandos naratyvą, kad Vakarai spaudžia šalis dėl homoseksualios šeimos ir lyties keitimo įteisinimo.

Demonstratyvus Lietuvos prispaudimas perimti daugumai jos piliečių svetimas normas ir vertybes būtų blogiausia, ką galima įlieti į informacinę kovą karo fone. Esame visapusiškai artimi ir solidarūs ukrainiečiams, jaučiame abipusės brolybės ir solidarumo jausmus net nesant asmeninių draugysčių ar kitokio ryšio.

Tai sunku sugriauti, bet Lietuvos pavertimas dar viena svetimos pažangos šalimi to ryšio ir tikrai nesutvirtins. Ukraina kartą jau buvo išprievartauta karo fone, ES šalių lyderiams ultimatyviai pareikalavus ratifikuoti Stambulo konvenciją. Lietuvoje po to ilgai skleista propaganda, kad štai, kokia progresyvi neva yra Ukrainos visuomenė.

Konvencija ten gulės fiktyvi ir nebus įgyvendinama su komjaunuolišku uolumu, kaip tą neabejotinai darytų Lietuvos politikai. Kad yra taip ir ne kitaip, geriausiai rodo kitas propagandos išnaudotas klausimas. Ukrainoje pernai Prezidentas registravo vienalytės partnerystės įteisinimo projektą. Lietuvoje Vytautas Raskevičius ir daug kitų trimitavo, kad tai dar vienas Ukrainos progresyvumo įrodymas. Visi nutylėjo, kad Prezidentas tai registravo, nes jį įpareigojo itin demokratiški Ukrainos įstatymai: vos 30 tūkst. piliečių parašų ten užteko, kad projektas turėtų būti registruojamas piliečių iniciatyva. Volodymyras Zelenskis tą ir padarė.

Tačiau praėjo metai ir dėl klausimo nė karto nebuvo balsuojama. Nebuvo, nes jis formaliai padėtas į stalčių lygiai taip pat, kaip ir ratifikuota Stambulo konvencija. Ukrainos visuomenei svetimi ir prievarta primesti dokumentai. Partnerystės priėmimas galiausiai yra ne tik solidarumo su Ukraina ir propagandinių kortų iš Rusijos atėmimo klausimas. Tai ir Lietuvos visuomenės santarvės dilema.

Prieš metus protestuojantys už partnerystės įteisinimą prie Seimo kėlė plakatus su klausimu, ar tokia trapi ta jūsų vienybė? Suprask, nejaugi tokia smulkmena kaip vienalytė partnerystė ją sugriaus?

Partnerystė nėra smulkmena, tai vieną pamatinių žmonių gyvenimo normų (normą, kas yra šeima) keičiantis klausimas. Normalu, kad jis labai svarbus daugybei žmonių. 2021 metų protestai (didžiausi nuo Sąjūdžio laikų) tą aiškiai parodė. Socialinių mokslų banalybė, kad, kai valdžia svarsto ar priima sprendimus, kuriems prieštarauja žymi visuomenės dauguma, tai tik didina, o ne mažina įtampas visuomenėje. Tad kodėl siekiama tas įtampas didinti ir dar prisidengiant karu? Kodėl tą daro vienybės, solidarumo ir susitelkimo dėl Ukrainos reikalaujanti valdžia?

Visuomenė rodo dar ir kokį susitelkimą ir pagalbą, priima pabėgėlius, siunčia paramą, vyksta kariauti, protestuoja prieš Rusijos veiksmus. Ką tuo tarpu daro leftistai? Sako šiai Lietuvos visuomenei, kad, jeigu ji nepalaiko partnerystės, tai ji prorusiška.

Tai pavojingas žaidimas. Akivaizdus faktas, kad apie 70–80 procentų Lietuvos visuomenės nepalaiko partnerysčių, o palaiko prigimtinę vyro ir moters šeimą. Taip pat akivaizdus faktas, kad apie 90 procentų Lietuvos visuomenės nepalaiko Rusijos, o palaiko Ukrainą.

Statistiškai neįmanomas joks kitas scenarijus: absoliuti dauguma Lietuvos piliečių yra ir Ukrainos, ir prigimtinės šeimos tik tarp vyro ir moters šalininkai. Teigti bet kaip priešingai yra šios visuomenės dalies (mažiausiai 60 proc. piliečių) įžeidimas, žeminimas ir sąmoningas ar ne bandymas supriešinti valdžią ir valstybę.

Bent du dešimtmečius Lietuvos visuomenė buvo nesėkmingai indoktrinuojama, aiškinant jai, kad palaikydama prigimtinę vyro ir moters šeimą ji liks kartu su Kremliumi, o tik parėmusi LGBT reikalavimus taps tikrai vakarietiška. Buvo sistemingai nutylimi visur Vakaruose vykę protestai prieš įteisinamas vienalytes partnerystes, „santuokas“ ir įvaikinimus.

Žiniasklaida kūrė vaizdinį, kad Vakaruose – tik viena, progresyvi nuomonė, nors bent prieš dešimtmetį ne viena didžiųjų Vakarų šalių visuomenė buvo skilusi per pusę šeimos ar gyvybės klausimais. Propaganda nesuveikė nė į vieną pusę: neperauklėjo lietuvių, bet ir neįtikino jų pasijusti Kremliaus šalininkais. Blogiausio išvengta ir tikėtina, jog tik dėl Kremliaus sukelto karo. Dabar žaidžiama kita to paties žaidimo stadija.

Įmanoma, kad ne visi pajėgūs suprasti, jog partnerystės klausimas kursto įtampas visuomenėje. Tačiau, jeigu nepavyksta suprasti, gal ir nereikia to padaryti. Taip yra ir tą neigti nėra argumentų. Klausimas tik, kas svarbiau karo Ukrainoje ir kitų procesų fone: gėjų partnerystė ar visuomenės santarvė? Solidarumas su Ukrainos visuomene ar vanduo ant Kremliaus propagandos malūno?

Seimo nariams yra apie ką pagalvoti prieš pasirenkant. Pasirinkimas iš tiesų geopolitinis, tik ne toks banalus ir paviršutiniškas, kaip vaizduoja R. Šimašius su D. Žalimu. Įteisindami partnerystes tolsime nuo Ukrainos, o Rusijai tik padėsime jų propagandiniame kare, kaip jau padedame patys juodindami savo antisovietinę rezistenciją.

Jaučiantiems atsakomybę laikas sustoti.

5 7 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
21 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
21
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top