Veidaknygė
„Žinių radijuje“ su Jūrate Juškaite diskutavome iš esmės apie tai, ar Lietuvoje egzistuoja konservatyvi cenzūra? Pasaka apie du princus, tiksliau apie dvi princeses, Lietuvoje buvo išleista prieš gerą dešimtmetį, bet bangos dėl jos raibuliuoja iki dabar. Tada knygos „Gintarinė širdis“ platinimas buvo pripažintas pažeidžiančiu įstatymus ir ji išimta iš prekybos, nes vaikams netinka sekti pasakų apie dviejų princesių meilę. Skundas teismui pasiekė EŽTT ir šiemet priimtas Lietuvai nepalankus sprendimas, kad a.a. autorės teisės pažeistos.
Bet ar tai cenzūra? NE!
Riboti kokią nors informaciją nepilnamečiams nėra cenzūra. Visas demokratinis pasaulis tą daro ir cenzūra to nelaiko. Net liberalusis Holivudas taiko filmams amžiaus ribojimus ir JAV į juos žiūri rimtai. Lietuviškas nepilnamečių apsaugos įstatymas turi apie 20 punktų, kokia informacija nepilnamečiams yra draudžiama. Pornografija, smurto kurstymas, žiaurumai, daugybė kitų dalykų. Tai savaime nėra cenzūra ir nėra kontraversiška. Jeigu būtų, būtų ginčijamas visas įstatymas.
Bet jo niekas neginčija. Bandoma išbraukti tik vieną punktą – draudžiantį nepilnamečiams skleisti informaciją, kuria niekinama Konstitucijoje ir civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos ir šeimos samprata. Tik ši.
Tad kalbam ne apie cenzūrą, o apie konkretų ideologinį ginčą, kas yra šeima ir ko apie tai galima mokyti Lietuvos vaikus. Klausimas yra, ar valstybė turi teisę turėti ir tvirtinti savo santuokos ir šeimos sampratą ar ne. EŽTT mano, kad neturi. Lietuvą byloje atstovavusi Teisingumo ministerija net nesiruošė ginti Lietuvos teisės į savo poziciją ir pati laukė nepalankaus sprendimo. Ideologija jiems svarbiau už suverenią teisę spręsti, ką laikome šeima.
Tačiau neturėtume susigūžti ir trinti to lemtingo punkto. Jis neturi nieko bendra su cenzūra (arba jei turi, tai cenzūra yra visi info ribojimai vaikams, kaip akivaizdžiai nėra). Jis tiesiog leidžia valstybei skleisti pasirinktą santuokos ir šeimos sampratą. Valstybė labai bijo ir nesinaudoja tuo įstatymu, bet ir preventyviai jis šiek tiek veikia. Ir turi likti. Konservatyvios cenzūros Lietuvoje nėra ir gindamas šį įstatymą niekaip nesu prieš žodžio laisvę.