Jeigu Garliavos įvykių nelaikysime politiniais, kokiais jie tapo tik po to, tai TS-LKD nario K. Bartoševičiaus kaltinimo mažamečių prievartavimu skandalas yra turbūt skandalingiausias politinis/kriminalinis skandalas Lietuvos politikos istorijoje.
Su jokia ten korupcija nė iš tolo nepalyginsi. Situacija tiek baisi, kad net komentuoti sudėtinga, bet kelios pastabos prašosi:
1. Kaltinimai ir dėl mažamečio ir dėl nepilnamečio prievartavimo reiškia, kad aukų buvo ne viena arba nusikaltimai tęsėsi tiek, kad vaikas užaugo iš vienos kategorijos į kitą. Nežinau, kas yra baisiau, nežinau, kaip dabar jaučiasi tėvai, leidę vaikus į visas tas įstaigas, kuriose dirbo šis politikas;
2. Atsistatydinimas nuskambėjus ne bet kokiems, o prokuratūros įtarimams, šiaip jau yra orus ir teisingas politiko veiksmas, taip ir turėtų būti daroma. Bet Lietuvos politikoje tai yra labai reta ir – nėra ko slėpti – atrodo kaip kaltės pripažinimas, net nebandant rimtai ginti garbę, o tik minimalizuoti reputacinę žalą sau ir partijai;
3. Reputacinę žalą partijai jau puolė stabdyti politologai ir žiniasklaida, kartojantys, kad čia vieno žmogaus problema, ne TS-LKD kaip organizacijos klausimas. Niekas nieko nežinojo ir neturėjo žinoti. Šiaip pasaka nestebina: juk ne taip seniai, 2016 metais, E. Masiulį pagavus su kyšiu, jo pavaduotojai sugebėjo atsiriboti aiškindami, kad net vadovaudami partijai nieko nežinojo ir yra nieko dėti. Šimašius nuėjo skaidrus į Laisvės partiją, Gentvilas toliau skaidriai sėdėjo Liberalų sąjūdyje, žmonės papyko vienus rinkimus ir jau kituose vėl balsavo. Lietuvos politikai gerai slepia savo nusikaltimus nuo artimos aplinkos ir jokie gandai nenueina net iki pavaduotojų;
4. Iškalbinga skandalo valdymo detalė: apie Bartoševičiaus situaciją TS-LKD vardu komentuoja ne partijos pirmininkas Landsbergis, ne partijos deleguota premjerė Šimonytė, ne. Komentuoja Radvilė Morkūnaitė, TS-LKD frakcijos seniūnė, kuriai deleguota sugerti neigiamą viešumą šioje situacijoje. Landsbergis tuo tarpu oriai komunikuoja (nors nieko nauja nepasako) apie tai, kodėl Vakarai neskuba remti Ukrainos. Reikia gi kažkaip apsaugoti žmones nuo minties, kad dabartinėje koalicijoje pati progresyviausia gali būti visai ne Laisvės partija;
5. Reikia pripažinti, kad pati rimta reakcija į šiuos kaltinimus bent kaip į viešo asmens istoriją rodo tam tikrą Lietuvos valstybės ir visuomenės brandą. Po Garliavos ilgą laiką atrodė, kad esame vienintelė šalis pasaulyje, kur nėra „elito“ pedofilijos, t.y. nėra atvejų, kur šalies galingieji – politikai, teisininkai, milijonieriai, žiniasklaidos magnatai ar kitaip galios ir įtakos per akis turintys žmonės visgi paaiškėtų ieškoję adrenalino ir įspūdžių prievartaujant vaikus. Tuo tarpu kone visas pasaulis tokių istorijų ir demaskuotų galingųjų pedofilijos tinklų istorijų turėjo;
6. Prokuratūra yra labai drąsi ir principinga, arba iki visiško abejingumo politiniams vėjams „privesta“ institucija. Pernai girdėjome vadovės pranešimą Seime, kokia tragiška yra prokurorų padėtis, avarinės būklės pastatai, mažos algos, neįmanoma pritraukti naujų darbuotojų. Tokioje situacijoje jie sugeba ir drįsta imtis tokių bylų prieš valdančiųjų atstovą. Normaliu atveju tai būtų savaime suprantama, bet tik neapsimeskime, kad Lietuvoje nėra tarnybų pataikavimo valdantiesiems tradicijos. Pagarba prokuratūrai;
7. Sutapimas ar ne, bet žmogus nuosekliai ir principingai visada balsavo už liberaliausias tariamųjų konservatorių pozicijas: UŽ partnerystės įteisinimą, UŽ dvikalbystės pasuose įteisinimą, UŽ narkotikų dekriminalizavimą ir t.t. Na, pažangus buvo. Balsavimuose ir gyvenime. Ne, tuo nenoriu pasakyti, kad visi progresyvūs žmonės galimi pedofilai ir prievartautojai, jokiu būdu;
8. BET – ir tai skambės skandalingiausiai – būtent progresyviausia inteligentija seksualinės revoliucijos laikotarpiu ir po jo, tiek Šiaurės Amerikoje, tiek Vakarų Europoje labai atvirai kovojo ne tik už LGBT teises, kas jau įprasta, bet ir už sekso su nepilnamečiais teises. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur tokie dalykai buvo visiškas tabu iki pat aštuntojo dešimtmečio, šiandieniniai kairieji stabai, kaip Foucault, Derrida, Sartre, Deleuze, Barthes ir kiti, pasirašinėjo visą eilę viešų laiškų, raginančių vyriausybę legalizuoti lytinius nuo ankstesnio amžiaus, o taip pat paleisti iš kalėjimo už 13 ir 14 metų berniukų prievartavimą kalinamus asmenis. Įsidėmėtina jų motyvacija viešuose laiškuose: „Jei trylikametės prancūzės gali teisėtai įsigyti [kontraceptinę] tabletę, jos gali ir mylėtis su kuo tik nori“.
9. Ką noriu tuo pasakyti? Kol dauguma sveiko proto žmonių piktinasi ir prievartos faktu, ir jaunu aukų amžiumi, nuoseklūs progresyvistai piktinasi tik prievartos faktu, nes sutikimas yra viskas, o visa kita jau yra totaliai laisvas žmonių pasirinkimas – taip mąstoma ne vienos organizacijos Vakaruose. Lietuvoje tai garsiai sakyti kaip ir tabu, todėl kol kas nesulauksite tokių diskusijų, bet JEIGU šitas pats skandalas būtų iškilęs aikštėn po kokių 6-8 metų, beveik neabejoju, kad jį su žiniasklaidos pagalba sektų diskusija, ar neturėtume ankstinti legalių santykių amžiaus. Jeigu ikimokyklinio amžiaus mažamečiai neva yra teisiškai veiksnūs rinktis savo lytį, kodėl jie negalėtų rinktis ir partnerių? Šiandien jūs nusijuoksite iš tokio pamąstymo. Suprantu jus. Bet JEIGU Lietuva nepakeis valstybės raidos krypties ir vyraujančio moralinio ugdymo modelio, atsiversite šį įrašą po 6-8 metų ir įvertinsite jį iš naujo, kitomis akimis. O kol kas tegu guli.
10. Nesvarbu, bet labai juokinga. Kiekvieną kartą, kai kyla koks nors skandalas, atsiranda žmonės, besijaučiantys aukščiau visuomenės ir neva matantys kiaurai visų manipuliacijų. Su užuojauta ir panieka jie sako visuomenei: čia juk jums numetė skandalą, kad nežiūrėtumėte kitur, o dabar kažkur vyksta daug svarbesni dalykai, stumiami kažkokie sprendimai arba išvaginėjamas valstybės turtas. Ir taip su kiekvienu rezonansiniu skandalu, apie ką jis bebūtų. Būkite atlaidūs tokiems žmonėms aiškiaregiams, jiems irgi reikia dėmesio. Jokia partija, sistema ar „elitas“ nesusikeltų tokio skandalo sau tam, kad nukreiptų nuo kažko dėmesį.