Pro Patria
Prancūzijos Didžiosios revoliucijos amžininkai kalbėjo, kad revoliucijos banga į Prancūziją atsirita iš Amerikos. Tuometė revoliucija ėjo su laisvės, lygybės ir brolybės lozungais, nors atnešė terorą, karą, Vandėjos genocidą ir anarchiją, kuri tik labai sunkiai ir lėtai išsirutuliojo į stabilią ir veikiančią demokratiją. Šiandien per Atlantą į Prancūziją atsirita savotiška taiki kontrrevoliucija. „Pažangos“, globalizmo, sekuliarizmo ir viskuo besirūpinančios socialistinės valstybės idealus keičia grįžimas prie uždarų sienų, tautinio tapatumo, konservatizmo ir ekonominio liberalizmo. Tai įvyko JAV ir, panašu, jog kitais metais su mažiau triukšmo įvyks Prancūzijoje – antroje didžiausioje ES galybėje. Trumpo pergalė buvo šokas daliai Vakarų pasaulio, tačiau Prancūzijoje panašių pažiūrų kandidato pergalė prezidento rinkimuose tokio šoko nebesukels. Priešingai, ji beveik neišvengiama.
Prancūzijos rinkimai
Prancūzijai nuo 2012 m. vadovavo dabar jau tikrai liūdnai pagarsėjęs socialistas Fransua Hollande`as. Ir taip egzistavusius progresinius mokesčius jis pakėlė iki milžiniškų 75 proc. turtingiausiai visuomenės daliai (vėliau atšaukė), sukėlė protestus mėgindamas liberalizuoti darbo kodeksą, nesugebėjo priversti augti ekonomikos, kaip tikras Briuselio biurokratas reagavo į ES iššūkius („turime būti vieningi, viskas gerai“), išvargino tautą politkoretiška kalba ir sukėlė ją ant kojų agresyvia LGBT teisių politika. Valdant F. Hollande`ui šalyje kilo milžiniškas judėjimas už prigimtinę šeimą „Manif Pour Tous“, nesugebėta reaguoti į migrantų antplūdį ir teroro išpuolius. Nieko keista, jog kadenciją jis baigia turėdamas vos 9–12 proc. rinkėjų paramą, būdamas nepopuliariausiu prezidentu pokario Prancūzijos istorijoje ir su savimi į rinkiminę prarają nusitempdamas visą socialistų partiją.
Tokia situacija leidžia suprasti, kad būsimasis prezidentas bus iškeltas dešinėje. Šiandien apklausose pirmauja nacionalistinio Nacionalinio Fronto (NF) lyderė Marine Le Pen, renkanti 26–28 proc. Beveik neabejotina, kad kitais metais ji laimės pirmą rinkimų turą, o antrame ture susidurs su centro dešiniųjų respublikonų (UMP) kandidatu. Prancūzijos rinkimų sistema ir istorija moko, kad antrame ture dauguma rinkėjų susivienys prieš Marine Le Pen ir išrinks kitą kandidatą. Milžiniškas jos populiarumas palieka šansų ir jos pergalės scenarijui, bet jis mažiau tikėtinas. Iki šios savaitės manyta, kad pagrindiniu jos oponentu turėtų tapti buvęs prezidentas N. Sarkozy arba 1992–1997 m. šalies premjeras A. Juppe. Tačiau daugeliui netikėtai respublikonų kandidatu tapo Fransua Fillonas – sisteminis ir patyręs, tačiau ypač konservatyvią ir antiglobalistinę poziciją užėmęs politikas. Pirmame respublikonų primaries ture jis laimėjo 44 proc., antrame – 69 proc. balsų. Saugu spėti, kad būtent jis taps naujuoju Prancūzijos prezidentu. Taip pat, jog jo išrinkimas būtų šansas ES reformuotis ir išlikti.
Katalikas prezidentas
Visai neseniai niekas nebūtų įsivaizdavę tokio būsimo Prancūzijos prezidento paveikslo. Ko gero ryškiausias jo bruožas – moralinis konservatizmas. Praktikuojantis katalikas, niekada nesiskyręs ir, kaip madinga Prancūzijoje, į meilužių skandalus nesivėlęs penkių vaikų tėvas F. Fillonas aktyviai rėmė visuomeninį sąjūdį prieš vienalytes „santuokas“ ir yra stipriai remiamas katalikiškų judėjimų, ypač grupės Sens Commun pačioje respublikonų partijoje. Šie judėjimai mobilizuoja galybę prancūzų rinkėjų, apie kurių buvimą neseniai politiškai net negalvota.
F. Hollande`o buldozerinė socialinė „pažanga“ ištraukė Prancūzijos „pastabius katalikus“ (F. Filloną palaikanti nuosaikiai konservatyvi katalikų dalis) ir kitus socialinius konservatorius iš virtuvių katakombų ir pavertė politine jėga, nors ir nevienalyte. Ši politinė jėga stojo į kovą prieš vienalytes „santuokas“ (2013 m. ji įteisinta esant svyruojančiam 53 proc. piliečių palaikymui), homoseksualų įsivaikinimo galimybę, abortų biudžetinį finansavimą, panaikintą 7 dienų „pagalvojimo“ laikotarpį prieš atliekant abortą, genderizmo ideologijos ir liberalaus požiūrio į šeimą sklaidą mokyklose (2011 m. pradėta mokyti, jog lytis įgijama ne gimstant, o yra socialinis konstruktas, 2013 m. mokyklose inicijuota kova su „lyčių stereotipais“). F. Fillonas pastebėjo šiuos pokyčius ir nesunkiai pritaikė prie jų savo ir taip konservatyvią politinę liniją.
Sekuliarizmas mažiausiai šimtmetį buvo Prancūzijos religija. Katalikybė egzistavo kone pogrindyje, nesireikšdama viešojoje erdvėje. Net dešinieji kandidatai, įskaitant kraštutinį Nacionalinį frontą, neapeliavo į religiją rinkėjų balsams patraukti. Le Pen – nacionalistinė, bet tikrai ne konservatyvi. Drąsiausi katalikai politiniai mąstytojai kaip Pierre`as Manent drįso kalbėti tik apie Prancūziją kaip „tautą po krikščionybės ženklu“. Šiandien viskas kitaip. Centro dešiniųjų vidinių rinkimų kandidatai F.Fillonas ir A. Juppe`as radijo debatuose rungtyniavo, kurio iš jų požiūris į abortus yra arčiau popiežiaus pozicijos.
F. Fillonas visiškai neslepia savo katalikiškų pažiūrų. Jis žada atšaukti genderistinį ugdymą, homoseksualų įvaikinimo galimybę, atvirai prieštarauja vienalytei „santuokai“ ir nuo 1975 m. legalizuotiems abortams, nors apdairiai vengia bet kokių pažadų juos drausti. Neįmanoma įtarti jo nenuoseklumu ar veidmainyste. 1982 m., būdamas jaunas politikas, jis balsavo prieš vienalyčių ir heteroseksualių santykių amžiaus cenzo suvienodinimą, nors skirtingas cenzas šalyje buvo suvokiamas kaip subtili gėjų kriminalizavimo forma. 2013 m. balsavo prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą. N. Sarkozy išsigynus ankstesnio pažado atšaukti gėjų „santuokas“, respublikonų katalikai vieningai parėmė F. Filloną. Pagrindinis oponentas partijos rinkimuose A. Juppe vadino F. Filloną „viduramžišku reakcionieriumi“. Tai nepadėjo.
Santūrus liberalas nacionalistas
Daug balsų F. Fillonui surinko jo pasirodymas rinkiminiuose debatuose, kuriuose jis pademonstravo kompetenciją ir aukštą diskusijos kultūrą. Priešingai nei D. Trumpas JAV, F. Fillonas nesiekia nieko šokiruoti ir nejaučia būtinybės po skambiomis frazėmis slėpti klausimų neišmanymo. Šalta laikysena, santūrumu ir geromis manieromis F. Fillonas pavergia ir nuosaikių pažiūrų rinkėjus.
Ekonomikoje F. Fillonas – Margaret Thatcher gerbėjas, iškasęs karo kirvį šalyje stiprioms profsąjungoms, žadantis prailginti darbo savaitę nuo 35 iki 48 valandų, mažinti mokesčius ir biudžeto išlaidas, per kadenciją panaikinti 500 000 etatų valstybės sektoriuje. Visa tai, labai neprancūziška ir tikrai nepatiks kairiesiems rinkėjams antrajame ture. Tačiau jie neturi pasirinkimo – M. Le Pen irgi ekonominė libertarė.
Tačiau sunku F. Filloną pavadinti kitaip nei nacionalistu. Jis pasisako už suverenumo stiprinimą, nuolatos kalba apie tautą, o ne visuomenę, siūlo sudėtingesnes natūralizacijos procedūras, referendumą dėl migrantų kvotų, kovą su islamizacija (burkinių draudimas ir kt.), o svarbiausia – už nacionalinės šalies istorijos mokymą, krikščioniškos kultūros ir patriotizmo ugdymą. „Istorijos programos turi pasakoti tautinę istoriją, o ne versti abejoti Prancūzija“, – teigė jis. Iš pažiūros paprastas teiginys itin jautrus Prancūzijoje, kur po šalyje užaugusių musulmonų įvykdytų teroro išpuolių prabilta apie neveikiančią švietimo sistemą, nesugebančią integruoti kitų kultūrų jaunimo ir dėstančią jiems postkolonialistines idėjas apie Prancūzijos kaltę ir gėdą dėl imperinės praeities.
Prie F. Fillono populiarumo prisidėjo ir pernai teroro išpuolių įkarštyje išleista jo knyga „Užkariaujant islamiškąjį totalitarizmą“. Tarp jo siūlymų – salafitų judėjimo ir pamokslų arabų kalba draudimas, abstraktus pažadas islamui Prancūzijoje taikyti „administracinę kontrolę“. Visomis šiomis nuostatomis jis sėkmingai gali konkuruoti ir su pačios M. Le Pen rinkėjais dešinėje, nors paprastai viešai atsiriboja nuo Nacionalio Fronto ir kraštutinės dešinės. Prezidento rinkimų antrajame ture susidurs sisteminis F. Fillonas ir antisistemine prisistatanti M. Le Pen, tačiau pažiūromis jie bus artimi: panašiai ekonominiai liberalai, panašiai nacionalistai. F. Fillonas dar didesnis socialinis konservatorius, tačiau M. Le Pen – prorusiškesnė ir daug didesnė ES priešininkė.
Šansas Europai
Būsima Fransua Fillono pergalė yra vilties švyturėlis Europos Sąjungai. Lietuvą pagrįstai neramins tai, kad jis, kaip ir beveik visi prancūzų politikai, yra abejingas Rusijos grėsmei ir ragina formuoti su ja pragmatiškus santykius nutraukiant sankcijas. Nors viešai skelbė nepritariantis Krymo okupacijai ir laikantis Rusija grėsme Europai, F. Fillonas iš tiesų Lietuvai nepalankus kandidatas. Tačiau palankaus Prancūzijoje apskritai nėra. F. Fillonas šiuose rinkimuose yra daug geresnis pasirinkimas iš ES perspektyvos. Vadinamieji euroskeptikai Europoje skyla į dvi grupes. Vieni, kaip J. Kačinskis ar V. Orbanas, siekia reformuoti ES. Kiti, kaip N. Farage`as, G. Wildersas ar M. Le Pen siekia ją sunaikinti. Tarp šių pozicijų – gili praraja. Ši praraja skiria ir būsimus Prancūzijos prezidento rinkimų favoritus. M. Le Pen pasiruošusi išstoti iš ES ir siekti jos žlugimo. F. Fillonas taip pat euroskeptikas, tačiau reformistas, siekiantis grąžinti didesnes galias nacionaliniams parlamentams, apriboti laisvą judėjimą ir imigraciją iki „būtino minimumo“, užtikrinti Šengeno zonos išorinių sienų apsaugą, apriboti Europos Komisijos veiklą keliomis siauromis sritimis. Tai kuklios, tačiau teisingos krypties reformos.
Drąsus ir stipria Prancūzijos politine galia paremtas reformų balsas ES reikalingas kaip niekad. ES išlikimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar bus rasta politinė valia „atitraukti“ integraciją atgal link ekonominės sąjungos ir laisvos prekybos erdvės, mažinant politinį ES institucijų kišimąsi. Ligšiolinis prezidentas apie tai net nemąstė, o M. Le Pen siekia ES griūties. F. Fillonas tuo tarpu teigė, kad Prancūzija pastaruoju metu neteko įtakos ES, tačiau būtent Prancūzija įkūrė ES ir yra geriausia kandidatė ją reformuoti. Kitais metais laimėjęs Prancūzijos rinkimus jis turės galimybę inicijuoti tokius pokyčius. Jei tik 2017-ųjų pabaigoje dar nebus per vėlu bandyti tai padaryti.