Praėjusią savaitę TV3 eteryje su Danu Arlausku diskutavome apie į Lietuvą masiškai plūstančius dirbti užsieniečius iš daugiausia rusakalbių šalių. Danas Arlauskas yra vienas aktyviausių to lobistų, įsitraukęs į darbuotojų paieškų užsienyje ir pritraukimo programas. Aš ir Nacionalinis susivienijimas, kiek matau, esame pagrindiniai to priešininkai. Juk iš tiesų visos – Butkevičiaus, Skvernelio, o dabar ypatingai Šimonytės – vyriausybės liberalizavo ir skatino darbuotojų atsivežimą.
Nors sutikome dėl nemažai antraeilių klausimų, esminės pozicijos laidoje skyrėsi iš esmės. Ponas Arlauskas prasitarė, lyg juokais, bet sprendžiant iš visumos, gana rimtai, kad norėtų nors ir 50 procentų Lietuvos gyventojų prilygstančio užsieniečių darbuotojų srauto. Gi mano ir NS pozicija išdėstyta laidos viduryje ir jos esmė ši:
Jeigu žiūrime į Lietuvą tik kaip į rinką, tai racionalu vežtis užsieniečius darbuotojus, kol šie elgiasi bent minimaliai civilizuotai. Jeigu žiūrime į Lietuvą kaip į valstybę, tai turime suprasti, kad ji įkurta lietuvių kalbos, kultūros ir tautos apskritai išlikimui, kaip vienintelė vieta žemėje, kur tai apskritai įmanoma, kur gali skleistis visa kas lietuviška. Šiuo požiūriu nėra jokios paguodos ir jokio skirtumo, ar Lietuvoje nyksime (o JTO jau gal dešimtmetį skelbia, kad nykstame greičiausiai pasaulyje) ir mūsų niekas nepakeis, ar nyksime ir pakeis prelegentai iš Afrikos ir Azijos. Vis tiek išnyksime, tik procesas skirsis.
Taigi masinis darbuotojų užsivežimas negali būti išeitis, priešingai, tai naujų problemų šaltinis. Kažkokio jų minimumo būtiniausioms darbo rinkos krizėms spręsti reikia, tačiau tai galima tik turint bendrą tikslą atstatyti lietuvišką demografiją ir nusistačius aiškias, griežtas, poreikiais paremtas ribas. Dabar vyksta priešingai.
Juo labiau, kad ir Švedijos, Prancūzijos, Olandijos ir kitų šalių aukščiausi pareigūnai pastaraisiais metais vis dažniau kalba apie tai, kad atvirų durų politika net ir vertinant siaurai ekonomiškai ir ignoruojant masinį gyventojų pakeitimą kaip kultūrinę ir išlikimo grėsmę, yra ekonomiškai nuostolingas kelias. Šiuo metu dirbtinai mažinamas darbo užmokestis, didinamas išlaikytinių skaičius, tolstame nuo aukštos pridėtinės vertės ekonomikos ir visus gyventojus įtraukiančios visuomenės. Bet mes gi dar savo kailiu neišbandėme, tai netikime ir nežinome.
Kaip sako Kęstutis Masiulis, Lietuvoje nei teroristai sprogdinasi, nei moteris prievartauja, tad kodėl kalbame apie „teorines“ grėsmes? Teorinės yra tos grėsmės, kurių niekur nematėme, tik apmąstome. Gi šios grėsmės yra visiškai konkrečios, patirtis čia pat, kitapus Baltijos jūros už valandos skrydžio lėktuvu. Tik patys neatsakingiausi politikai gali vadovautis ir dar viešai girtis nuostata, kad kol problema neįvyko, nereikia apie ją nei kalbėti, nei ruoštis, kaip jos išvengti. Kada bus, tada spręsim.
Lietuva dar turi laiko taip nedaryti bent kai kuriose srityse, kurios kaip tik dabar ypač svarbios. Nedaryti taip gynybos, nedaryti taip darbo jėgos trūkumo klausimais. Kai kur (pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos apsaugos klausimais) ta riba jau seniai peržengta. Nepakartokim ir čia.
Politinė reklama.