Laisvės partija ir co labai apsidžiaugė, kad Latvijos parlamentas įteisino vienalytę partnerystę. O tada ne taip labai apsidžiaugė, kad dėl to galimai bus rengiamas referendumas.
Pasirodo Latvijoje įtvirtintas neįtikėtinai puikus teisėkūros mechanizmas, kurio aš labai pavydžiu ir norėčiau matyti Lietuvoje. Ten priėmus įstatymą vos trečdalis parlamentarų gali prašyti jį užlaikyti 2 mėnesiams ir per tą laiką surinkus, rodos, 160 tūkstančių rinkėjų parašų inicijuoti referendumą tuo pačiu parlamento jau priimtu klausimu. Nuostabi tvarka.
Kodėl? Ji suteikia galių opozicijai, nes ši net pralaimėjusi balsavimą (neturėdama 50 proc. balsų) gali pasipriešinti valdantiesiems, jei turi bent 33 procentus. Bet tą ji gali tik ne viena, o su visuomenininkų ir tautos daugumos palaikymu. Nes politikams iniciavus reikia surinkti tikrai daug parašų ir to viena nepadarys jokia partija, tam reikia atsidavusių visuomenininkų ar bent neabejingų piliečių mobilizacijos, tinklo. Ir dar tam reikia tautos daugumos palaikymo, nes visa referendumo esmė, kad sprendžia tautos dauguma.
Taigi toks mechanizmas suteikia šansą labai daug nuveikti ir pasipriešinti valdžios savivalei, JEIGU ši neatitinka daugumos gyventojų nuomonės, bet kartu leidžia tai pasiekti tik jeigu išvien veikia politikai, visuomeninės organizacijos ir palaiko pati tauta. Tobula. Beje, gėjus prezidentas tą teisę gerbia ir blokuoti nebando. Priešingai nei Lietuvoje, kur visokie Žalimai aiškina, kad šeimos klausimu referendumai negalimi, nes ribotų žmogaus teises (ką?).
Latvijai tai bus geras testas, nes visa stovykla, palaikanti prigimtinę vyro ir moters šeimą šioje šalyje dabar yra priremta prie sienos – įstatymas priimtas, partnerystė įteisinta. Arba jie surenka parašus tam referendumui, ar visas ankstesnis oponavimas lieka beprasmis. Viskas arba nieko. Tad čia negali būti jokių patingėjimų, negalėjimų, nesutarimų. Mobilizuosis ir surinks arba, vadinasi, ten jau ir nebebuvo jokio reikšmingo pasipriešinimo ir tokiu atveju tauta gauna ko nusipelniusi, net jeigu sociologiškai ir nepritaria. Kiek suprantu po greitos paieškos, Latvijoje šeimos klausimu visuomenės nuomonės jau dalinasi per pusę. Tad pakrypti gali visaip, bet pirmiausiai tą referendumą reikia surengti.
Jeigu šalies visuomenė yra prieš, ji turi teisę ir iš dalies pareigą tą savo nusistatymą apginti. Kitaip nei Lietuvoje, ji turi tam ir institucinius įrankius.
Algis Ramanauskas sako, kad Latvija yra nepavykusi valstybė ar panašiai (nenoriu iškreipti), bet ji vis atlaiko visokius sudėtingus valstybingumo testus. Latvija ne kartą buvo išbandyta Rusijos bandymais įvesti Latvijoje antrą valstybinę rusų kalbą, atmetė ją referendumais. Latvija turėjo įtemptų reikalų su rusiška istorine atmintimi, bet apsivalė ir susitvarkė. Latvija griežtai pastatė į vietą valstybei nelojalius Rusijos šalininkus. Latvija sugebėjo pereiti prie valstybinio švietimo valstybine kalba ir panaikinti sovietinį kitakalbių valstybinių mokyklų rudimentą (kas Lietuvai, panašu, net karo fone yra visiškai neįkandama). Pagaliau Latvija, nors patyrusi didelį Rusijos spaudimą dėl kitakalbių paso įrašų, nepasidavė ir laikosi „latviško varianto“ – rašo kita kalba nebent papildomų įrašų skyriuje, o ne vietoje valstybinės kalbos. Šeimos sampratos klausimas yra kitokios prigimties, bet ne mažiau esminis. Jeigu šalies visuomenė yra prieš, ji turi teisę ir iš dalies pareigą tą savo nusistatymą apginti. Kitaip nei Lietuvoje, ji turi tam ir institucinius įrankius.