LRT pakvietė diskusijai apie naują referendumą dėl visuotinio dvigubos pilietybės įteisinimo. Visuotinio, nes įvairių grupių, kurioms leidžiama, ir taip daug, o dabar norima leisti visiems, kas tik įgyja kitą pilietybę euroatlantinės erdvės šalyse. Toks referendumas kartą jau nepavyko, bet visos Seimo frakcijos nusiteikusios kartoti kol pavyks (vis dažnesnė praktika).
Pasisakiau prieš, nes poreikis dvigubai pilietybei nenutinka iš pasalų, prie jo atveda sąmoningi apsisprendimai. Pilietybės iš emigrantų niekas neatima vien todėl, kad jie emigrantai. Dauguma žmonių gyvena emigracijoje ir pilietybės nekeičia. Ją pakeisti ilgas ir sunkus darbas – dauguma šalių reikalauja mažiausiai 7 gyvenimo jose metų, kalbos ir konstitucijos egzaminų. Jeigu žmogus viso to imasi pilietybei gauti, tai jis planuoja toje šalyje gyventi ir toliau, jos jam reikia to gyvenimo emigracijoje patogumui. O kuo ilgiau žmogus gyvena emigracijoje, tuo mažesnis šansas, kad jis sugrįš namo. Dviguba pilietybė visiems norintiems palengvina sprendimą toliau gyventi kitoje šalyje, siekti jos pilietybės ir sieti su ja savo ateitį.
Vienintelis svarbus klausimas čia yra, ar Lietuva turėtų skatinti emigrantų sugrįžimą, ar pasilikimą emigracijoje. Neįmanoma daryti ir to, ir to vienu metu. Dviguba pilietybė visiems norintiems lengvina, taigi ir skatina pasilikimą, tolesnį susisaistymą su kita šalimi.
Ją reikia matyti kontekste Globalios Lietuvos strategijos, pagal kurią Lietuva – visur, kur tik gyvena lietuviai, kažkaip stebuklingai išsaugantys virtualius saitus su Lietuva. Širdyje juos galima nuoširdžiai saugoti ir tam visai nebūtina pilietybė, tačiau istorija vienareikšmiškai rodo, kad emigravusieji ir pasilikę svetur per kartas Lietuvai yra prarandami – vaikai ar vėliausiai anūkai vis tiek nutausta, o Lietuva lieka egzotišku, gal brangiu pasakojimu šeimos istorijoje. Todėl jokia globali Lietuva negalima, Lietuva galima tik čia, kur dauguma gyventojų ir viešoji erdvė lietuviškos.
Nenorinti nykti valstybė turi siekti ir skatinti emigravusiųjų sugrįžimą į Lietuvą, bet ne patoginti gyvenimą emigracijoje. Pasirinkimas turi būti ir jis jokiu būdu neturi būti smerkiamas – nusprendęs imti kitos šalies pilietybę ir joje kurti savo gyvenimą, turi galėti tai padaryti. Nusprendęs grįžti į Lietuvą toks buvęs pilietis turi galėti paprasčiausio prašymo pagrindu atgauti Lietuvos pilietybę, žinoma, prarasdamas kitą. Kitaip sakant, turi būti visiškai laisvas pasirinkimas, bet ne viskas iš karto ir geresnės sąlygos nei likusiems Lietuvoje.
Visa tai negalioja emigravusiems per okupaciją ar anksčiau, jų palikuonims, taip pat emigracijoje gimusiems ar vėliau gavusiems kitą pilietybę vaikams, kurie to kelio patys juk nepasirinkimo. Galioja tik tiems, kas rinkosi ir dabar renkasi. Laisvė ir atsakomybė rinktis turi būti gerbiama.
Laidą galite išklausyti ČIA.