Skvernelis sako, kad jo partija bus tautinių pažiūrų ir už kairiąją, socialiai jautrią ekonominę politiką. Suprantama, Lietuvoje reikia taip kalbėti. Bet Skvernelio atveju, tai tiesiog tiesmukas melas.
Paimkime tris galbūt jautriausius, daugiausiai atsargių sulaukiančius tautinius klausimus:
Kalba – Skvernelis vos ne pats asmeniškai sustabdė ‘tautišką’ TALKOS asmenvardžių rašymo projektą ir darė viską, kad lenkiški paso įrašai būtų įteisinti VIETOJE įrašų valstybine kalba.
Istorinė atmintis – Kilus ginčui dėl Vyčio Lukiškių aikštėje ir apie 100 Seimo narių užregistravus projektą, kuris įpareigotų statyti Vyčio monumentą Lukiškių aikštėje, Skvernelis kaip premjeras ne tik nesiėmė jokių veiksmų, kad perimtų Lukiškių aikštės klausimą iš savivaldybės, bet ir privertė valdančiuosius Seime padėti į stalčių projektą, kuris būtų išgelbėjęs aikštę nuo bunkerio/kalvelės statybų.
Nelegalūs migrantai – Skvernelis niekaip nesipriešino nei Merkel pasiūlytoms ES mig rantų kvotoms, nei Jungtinių tautų migracijos paktui. Priešingai, 2018 metų gruodžio 4 dieną pats asmeniškai Seime balsavo UŽ Jungtinių Tautų migracijos pakto pasirašymą.
Galima dar pridurti, kad Skvernelio vyriausybė įvairiose srityse, pavyzdžiui, ginklų kontrolės klausimais, tekina skubėjo įgyvendinti net ir dar neprivalomus, rekomendacinio pobūdžio ES sprendimus. Suverenumo saugojimas niekaip nebuvo akcentuojamas kaip šio žmogaus vertybė. Visapusiškai antitautiškas, kosmopolitinis kandidatas.
Atitinkamai galima pažiūrėti į socialinio teisingumo klausimus, kur svarbiausi rodikliai, žinoma, yra mokesčiai ir darbo kodeksas. Mokesčių srityje Skvernelio pagrindinis palikimas buvo visiškai liberali reforma ‘milijardas milijonui’, mažinusi gyventojų mokesčius. O taip pat ir darbo kodekso klausimu, nors pateko į valdžią kritikuodami socdemų priimtą radikalų darbo kodekso liberalizavimą, po to valdantieji jam visiškai pritarė, prisidengdami trišale taryba, kurioje vyriausybės (SADM) atstovas dirbo darbdavių pusėje. Tobulai nusimesta atsakomybė ir sprendimas priešingas visiems rinkimų pažadams.
Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad jeigu premjeras didino pensijas ir kitas išmokas, tai yra kairysis. Nėra. Jeigu valstybės biudžetas leidžia, o pensininkai šalyje skursta, didinti pensijas yra ne ideologinis, o sveiko proto klausimas. Gal tik kai lygini su kokiu Kubilium, kuriam makroekonominiai rodikliai svarbesni už badaujančius gyventojus, Skvernelis gali pasirodyti ekonominis kairysis.
Lietuvoje nuo seno įprasta apgaudinėti rinkėjus, žadėti, ko negali tesėti, ar apsimesti tuo, kuo nesi. Skvernelis, deja, stoja į ilgą tai darančiųjų greta. Tikrosios jo pažiūros būnant valdžioje buvo radikaliai priešingos tam, ką jis šneka dabar kurdamas partiją.