Reikia pasigirti. Žadėjau sau šiemet daugiau rašyti anglų kalba platesnei auditorijai ir po truputį tai darau.
Leidinys „The European Conservative“ paskelbė mano tekstą apie ES centralizaciją. Tekstas – perspėjimas to nedaryti, neatsisakyti šalių suverenumo, nepereiti prie daugumos balsavimo Europos Vadovų Taryboje. Išdėstau, kodėl.
Argumentai iš esmės trys – vienas politinės teorijos, kitas geopolitikos, trečias, pavadinkime, logikos. Principinis argumentas sako, kad atsisakius veto teisės valstybės ES sudėtyje tiesiog nustos būti valstybėmis – kitos galės primesti joms esminius sprendimus, teisėta valstybių valdžia turės savo piliečius informuoti, kad nors jūsų valia buvo viena, bet gyvensime kitaip, nes kitos šalys taip pasakė. Dabartinė ES sąranga tokių „šposų“ nenumato. Ir tai teisinga, nes ES sukūrė ne europiečiai kaip tokie, ne kažkokia didelė vientisa masė, o atskiros tautos, apsisprendusios dėl narystės. ES nėra Abiejų Tautų Respublikos atitikmuo, VALSTYBĖS veto teisė nėra eilinio BAJORO veto teisė.
ES nėra Abiejų Tautų Respublikos atitikmuo, VALSTYBĖS veto teisė nėra eilinio BAJORO veto teisė.
Geopolitikos argumentas sako, kad turėtume bent kiek peržengti šiandieninius ES ginčus su Vengrija dėl Ukrainos ir susimąstyti, kaip pasikeis ES galios dinamika ją centralizavus. Joje išaugs Vokietijos ir Prancūzijos (ypač kai nebėra JK) galia, o sumenks Vidurio Rytų Europos ir apskritai mažesniųjų šalių galia. Kokia yra kieno geopolitinė orientacija? Negi dar reikia priminti? Prancūzija ir Vokietija buvo, yra ir bus pragmatinių santykių ir neeskalavimo su Rusija šalininkės. Visą karą jos stabdo, kad tik nenutiktų taip, kad negalėsime su Kremliumi grįžti prie įprastų verslo santykių. Iš esmės juk per jų ir, žinoma, Bideno, neįgalumą, o iš tiesų piktybišką nenorą Ukraina per du metus negavo tiek ginklų, kad galėtų laimėti karą, o ne vien tik laikytis neužkariauta. Veto panaikinimas – žalias kelias šiai politikai, ir visų mūsų regiono posovietinių ES narių užčiaupimas. Pietų Europa jau ir taip užčiaupta per begalines skolas.
Veto panaikinimas – žalias kelias šiai politikai, ir visų mūsų regiono posovietinių ES narių užčiaupimas.
Trečias argumentas artimas antrajam, vadinkime jį loginiu. Laukia niūrus paradoksas: prisidengiant Orbano problema didžiausiais centralizacijos ir suverenumo atsisakymo šalininkais paverčiami būtent patriotiški, suverenumą ir valstybių nepriklausomybę, atrodytų, branginantys žmonės. Šalininkais virsta valstybės narės, kurioms svetima visa leftistinė darbotvarkė, kurią pasinaudoję veto panaikinimu kaip mat įgyvendintų Vokietija su Prancūzija. Šalininkais virsta mūsų regiono valstybės. Naivuolės, pasiruošusios visam laikui prarasti valstybės statusą, tam kad išspręstų tegu ir skaudžią vienkartinę problemą. Sunku net patikėti, kad galime būti taip niekingai apžaisti ir pasirinkti veikti tiesiogiai prieš savo interesus.
Apie visa tai ir daugiau dėstau šiame angliškame tekste. Politinė reklama.