Vakar teko dalyvauti Rimvydo Paleckio Lietuvos Ryto televizijos laidoje su Darium Kuoliu ir Kamile Šeraite. Darius Kuolys piktinasi, kad taryba po pateikimo balsavo už memorialinių muziejų direkcijos panaikinimą ir butų-muziejų perleidimą UNESCO Vilniaus literatūros miesto pavaldumui. Balsavau ir aš už tai, teko pasiaiškinti kodėl ir ne vienas žmogus jau klausia.
Žiniasklaidoje pateikta, tarsi tai sprendimas dėl pačių butų-muziejų panaikinimo. Taip pateikia ir Kuolys. Deja, taip pateikė ir klausimą pristatinėjęs administracijos darbuotojas, mano akimis, bandęs visiems tarybos nariams klausimą pateikti taip, kaip jie nori girdėti, ir daug kur pats sau prieštaravęs. Bet iš tiesų taip nėra. Tai ne butų-muziejų panaikinimas, tai jų pavaldumo perkėlimas. Dėl klausimo dar bus balsuojama komitetuose ir dar kartą salėje. Kas bus su pačiais butais bus sprendžiama dar vėliau, administracija sako, kad devynis mėnesius.
Ir kaip tik čia yra esminis klausimas. Ko norime, kad nutiktų su šiais butais. Kuolys sako, kad visus juos reikia išsaugoti. Dar daugiau, sako, kad jų naikinimas būtų barbarybė, lygina Krėvę su Mocartu ir panašiai. Šita visa pompastika ir pasibaisėjimas, mano akimis, yra paprasta demagogija lituanistų bendruomenės audroms sukelti.
Aš manau, kad šios reformos eigoje siektina, kad išliktų visi memorialiniai butai, išskyrus Venclovų. Tiek Krėvė-Mickevičius, tiek Mykolaitis-Putinas buvo Lietuvos mastu iškilūs rašytojai, o sovietmečiu tikrai nerezistavo, kolaboravo, tačiau nė iš tolo ne tokiu mastu, kaip Nėris, Gira, Cvirka ar tas pats Venclova. Jau liustracijos klausimas atkūrus nepriklausomybę buvo pražudytas, nuėjus į radikalizmą, kai norėtą liustruoti visus, nepriklausomai nuo jų posto, laikysenos ir veiklos komunistų struktūrose. Čia būtų tas pats, jeigu statytume visus, kolaboravusius su režimu į vieną gretą. Krėvė ir Mykolaitis-Putinas yra pakankamai nusipelnę turėti muziejus, ir pakankamai kolaboravę, kad jiems nebūtų statomi paminklai. Kaip kūrėjus juos būtina žinoti, mokytis, pažinti jų kūrinius ir jų biografijas.
Bet štai Antanas Venclova buvo aukščiausio lygmens sovietinis kolaborantas stalininių represijų metais. Jo literatūrinis pėdsakas arti niekinio, tačiau politinis išdavystės pėdsakas kuo giliausias. Jo naudojantis kolaboranto privilegijomis iš nekaltų asmenų įgytas butas neturi būti jokiu muziejumi. Niekinga, kad bandant išgelbėti šį pritemptą muziejų jis pervadintas į Venclovų (daugiskaita) taip nevertą tėvą dangstant pasaulyje garsiu sūnumi. Pats Tomas Venclova sakė, kad tam nepritaria, nes gyviesiems muziejai nedaromi. Dabar gi padaryta ir tarsi laukiama mirties, kad tai normalizuotų tokią makabrišką situaciją. Venclovų muziejaus neturi būti, nes muziejai pagrindiniams Lietuvos aneksiją vykdžiusiems asmenims yra politinės šizofrenijos išraiška, savęs trypimas.
Dariui Kuoliui tokia pozicija labai nepatiko. Sakė, kad žmones reikia branginti, skirtingas pažiūras gerbti ir mokytis sugyventi nepaisant jų. Dar sakė, kad po manęs ateis radikali kairė, kuri taip pat viską trins, net Landsbergį. Tarp eilučių supratau, kad aš radikali dešinė. Pono Kuolio žiniai, kolaboravimas nėra tik kitos pažiūros, tai moralinis ir pilietinis pasirinkimas, už kurį po to reikia atsakyti. Brandžios demokratijos Vakarų šalyse kolaborantai pokariu buvo baudžiami mirties bausme. Mes Lietuvoje atkūrę nepriklausomybę nieko nebaudėme, tai bent turėkime savigarbos minimumą nestatyti jiems paminklų.
Politinė reklama. Nepamirškite birželio 9 dieną Europos Parlamento rinkimuose balsuoti už Nacionalinį susivienijimą, 15 sąrašą, – vienintelę partiją, kuri ir iš tiesų konservatyvi, ir už gynybos stiprinimą. Kitos tiesiog nėra.