Teismas išaiškino. Kodėl teismas turi vis iš naujo aiškinti akivaizdžius dalykus, toks sunkesnis klausimas. Teisė šiuo klausimu vienareikšmiška. Bet ideologiniams valstybinės kalbos priešininkams niežti vis iš naujo pabandyti ribas, palaužyti Konstituciją. Bandė prieš 13 metų Šalčininkų administracija. Pabandė va vėl.
Nes o gal teismai palūš prieš valdžios ideologinį spaudimą, gal perrašys teisę, nors ir be įgaliojimų. Precedentų netrūksta. Iki Seimui įteisinant nelietuvišką rašybą pasuose, apylinkių teismai jau individualiose bylose dovanojo žmonėms teisę rašyti kaip tik nori, nors Konstitucinis teismas buvo bent tris kartus išaiškinęs, kad tokios teisės negali būti, o ir LVAT tą patvirtinęs. Apylinkių teismai vadovavosi „europinėmis vertybėmis“, nejuokauju. Galiausiai Seimui įteisinus tokią rašybą, Konstitucinis Teismas spjovė į visus savo išaiškinimus ir išaiškino priešingai – kaip reikėjo valdžiai. Teisinis nihilizmas, darom ką norim.
Valstybė yra ne tik pilietinė, bet ir kalbinė bendrija. Valstybei būtina valstybinė kalba. Valstybinės kalbos esmė, kad ji visiems vienodai galioja ir visiems privaloma oficialiame bendravime su valstybe, viešajame gyvenime. Privačiai – kokia nori kalba, su valstybe – valstybine. Vakaruose savaime suprantamu bent iki neseniai buvęs dalykas. Kalba apskritai yra moderniosios lietuvių tapatybės pagrindas. Nėra kalbos monopolio, nėra visus piliečius į vieną bendrą kultūrinę-prasminę-pilietinę erdvę siejančios gijos. Nacionalizmo a, b, c, patikrintas ir pasitvirtinęs galybės šalių praktikoje.
Bet Lenkijoje užsienio reikalų ministru vėl paskirtas Radislavas Sikorskis. Žmogus, privačiai svarstęs dalintis Ukrainą, o viešai Lietuvai sakęs, kad su mumis nesikalbės, kol nepadarysim namų darbų – neįteisinsim raidelių. Dabar grįžo ir imsis gatvių pavadinimų, diakritinių ženklų, viešųjų paslaugų užtikrinimo. Prie Moroveckio prioritetas buvo geopolitinis saugumas nuo Rusijos, prie Tusko vėl bus antraeiliai konfliktai su mažesniais kaimynais dėl mažumų tapatybių politikos. Sunkūs laikai.