Nežinau, koks velnias traukė Kūčių išvakarėse, bet paskaičiau anksčiau pražiopsotą Dainiaus Žalimo interviu. To paties Žalimo, kuris aukštyn kojom apvertė Konstituciją, pirmininkaudamas Konstituciniam Teismui. To paties Žalimo, kuris dar šiemet viešai aiškino, kad teisėjai prastesni už studentus ir negali dirbti, jeigu neleidžia vienalytės sąjungos, nors joks Lietuvos įstatymas to neleidžia. Iš esmės tai žmogus, pasiruošęs bet kokias prigimtines laisves sutrypti dėl įvairovės ir mažumų išaukštinimo. Tad ko reikėjo tikėtis? Ko reikėjo, tą ir gavau. Buvo taip baisu, kad tenka pakomentuoti.
Aišku, kad į Prezidentus kandidatuojantis asmuo turi kritikuoti esamą Prezidentą. Bet jį kritikuoti užtenka ir realių klaidų, silpnybių. Vietoje to daroma kažkokia kaliausė, faktiškai meluojama skaitytojams. Ką turiu galvoje?
Gal žurnalistė taip vedė, bet Žalimas neria tiesiai į šeimos klausimą. Sako, „iš prezidento institucijos pusės iš esmės pataikaujama visiems seniems stereotipams ir demonstruojama 19 amžiaus samprata apie žmogaus teises, moterų vaidmenį ir šeimos sampratą. (…) Dabartinis prezidentas man yra lygu stagnacijai ir grįžimui atgal.“
Pataikaujama seniems stereotipams? Kokiems? Matyt, kad „19 amžiaus žmogaus teisių, moterų vaidmens ir šeimos sampratai.“ Nežinau, kas galėtų būti toliau tiesos. Šeimos kaip vyro ir moters darinio samprata siekia tūkstantmečius, tik kad dėl ūkinių priežasčių anksčiau gyventa plačiau, bet visada formuojant šeimą per vyro ir moters sąjungą. Net antikiniai graikai, nors turėjo bjaurių įpročių su berniukais, galiausiai nė neįsivaizdavo minties apie vienalytę santuoką. Šeimos samprata, kurią teigia atstovaujantis Nausėda, yra ne XIX amžiaus. Ji yra ir XXI amžiaus. Šiandien, XXI amžiuje absoliuti dauguma (70+ proc.) dabartinių Lietuvos piliečių šeimą supranta kaip vyro ir moters sąjungą. Ne XIX, o XXI amžiaus Lietuva.
Žalimas turbūt ir pats žino, kad ne XIX, o XX amžiaus nepriklausoma Lietuva vadovavosi kiek griežtesne šeimos samprata. Nepriklausomoje Lietuvoje iki sovietinės okupacijos ir bolševikų reformų nebuvo nei civilinės santuokos, nei atitinkamai skyrybų (tik bažnytinė anuliacija). Homoseksualūs santykiai buvo baudžiami įstatymu, kaip ir abortai. Tai ne bažnytinė, o smetoninė valdžia. Tuo pačiu metu, bent kol galiojo Lenino revoliucinės reformos, SSRS buvo įteisinti ir homoseksualūs santykiai, ir abortai, ir skyrybos, ir civilinės santuokos, ir institucinis vaikų ugdymas, vyko seksualinės laisvės paradai. Šiandien Vakarų pasaulis perėmė labai daug Lenino šeimos sampratos bruožų (negirdėję nustemba, bet nesunku pagooglinti internete arba atsiversti Paulo Kengoro knygą „Išardymas“).
XIX amžiaus moterų vaidmuo? Žmogaus teisių samprata? Reiktų tikėti, kad čia kažkokia hiperbolizacija. 2/3 vadovaujančių postų Lietuvoje užima moterys, tarp įtakingiausių žurnalistų, teisėjų, mokslininkų – moterys, bent žmogaus moksluose dauguma studentų – moterys, moterys pačios renkasi visus gyvenimo pasirinkimus, karjeras, darbus, vaikų turėjimą, su kuo kurti šeimą ar jos nekurti ir t. t. Vidutinis vyrų ir moterų atlyginimas skiriasi kaip ir visame pasaulyje, bet tai seniai paaiškinta daugybe kitų veiksnių (vyrai VIDUTINIŠKAI imasi daugiau ir rizikingesnių darbų, geriau derasi dėl sąlygų, yra agresyvesni konkurencijoje, etc.), o ne kažkokia moterų diskriminacija. Moterys, kurios turi rinkoje vertinamas savybes iškyla kuo aukščiausiai ir vadovauja vyrams.
Sako, Nausėda lygu stagnacijai ir grįžimui. Čia skirtingi dalykai. Nematau jokio grįžimo atgal, nevyksta jokia politinė diskusija apie jokį grįžimą. Vienintelė diskusija visada vyksta tik apie vieną – judėjimą į neapibrėžtą šviesų rytojų, kažkokią moralinę pažangą, naujas neva geresnes normas, kurios turi pakeisti senas pasenusias, nors visuomenė ir nemano, kad jos pasenusios. Jeigu ginti tai, kas seniai veikia ir yra laiko patikrinta ir nusistovėjo ne per atsitiktinumą, o būtent dėl to, kad veikė ir leido visuomenių tąsą ir išlikimą, yra stagnacija, tai alternatyva būtų visa tai keisti. Bet keisti į ką ir kodėl ir iki kokio taško? Atkreipkime dėmesį, nėra jokios pabaigos, jokio galutinio tikslo šiai kaitai. Kaita dėl kaitos. Jeigu to nenori – tada esi „stagnacija“.
Vos vienos normos pakeičiamos naujomis, visuomenei svetimomis, paaiškėja, kad pažanga reikalauja dar. Hidrai auga galvos.
Lyg pernai Raskevičius dalinosi LGBT organizacijos parengtu Europos LGBT būklės žemėlapiu, kur Lietuva buvo viena paskutinių iš ES narių, surinkusi gal 30 procentų iš visų galimų taškų, bet net pirmaujančios, „geriausios“ (ar kaip tik labiausiai šiais klausimais paklydusios) šalys kaip Danija ar Olandija rinko daugiausiai 76 taškus. Niekas niekur senutėje Europoje nepasiekė visos „pažangos“, visur „stagnacija“. Ir ta „pažanga“ tolsta kaip vaivorykštės galas, nes vos vienos normos pakeičiamos naujomis, visuomenei svetimomis, paaiškėja, kad pažanga reikalauja dar. Hidrai auga galvos. Stagnacija garantuota, Danijoje neabejotinai irgi kovojama su diskriminacija ir už įvairovę.
Apie gynybą kaip ir nenusišnekėjo, nors kaip ir įprasta, kalba pirmiausiai apie pinigus, BVP procentus, ne apie patį rengimąsi, nors ten begalybė problemų, kurias lemia ne finansavimas, o požiūris ir prioritetai. Apie tai kitą kartą arba tiesiog klausykite Vaidoto Malinionio pasisakymų Neredaguota kanale.