Referendumo iniciatoriai laimėjo pirmą mūšį už Lietuvą – VRK buvo priversta pripažinti, kad surinktas reikiamas skaičius parašų referendumui surengti, bet karas nesibaigė, laukia dar ilgas ilgas kelias.
Dabar Seimas privalo paskelbti referendumą, jo datą. Prasidės dar didesnė negu iki šiol šmeižto kampanija. Referendumo sužlugdymui, žmonių klaidinimui bus mestos didžiulės pajėgos, bus naudojamos visos pačios niekšiškiausios poveikio priemonės.
Kaip turėtų elgtis, ką turėtų daryti žemės gynėjai, kad būtų laimėtas kitas etapas – referendumas? Kokiais argumentais turėtumėme remtis viešojoje erdvėje, kalbėdami su žmonėmis, su žiniasklaida?
Man, geologui, reikėtų suformuluoti argumentus, susijusius su dabartine žemės gelmių išteklių naudojimo padėtimi. Situacija šioje srityje yra analogiška situacijai kitose Lietuvos gyvenimo srityse – netvarka. Galima be galo daug kalbėti žmonėms, kaip yra blogai, bet kas iš to, ką pakeisi, jeigu nesuvokiamos priežastys? Pagrindinė sąlyga pakeisti situaciją yra nemeluoti nei sau, nei kitiems – būtina kalbėti žmonėms TIESĄ. To šiuo metu labiausiai Lietuvoje ir trūksta. Mes skęstame ir esame toliau skandinami melo, dezinformacijos liūne. Viešojoje erdvėje slystama paviršiumi, naudojant propagandines klišes, prasilenkiančias su sveiku protu, maišomas kokteilis iš trupučio tiesos ir melo, visiškai apeinami principiniai, fundamentalūs klausimai: kas mes, kur mes einame, ko siekiame, kokie yra valstybės tikslai?
V.Gėtė yra pasakęs, kad pats beviltiškiausias vergas yra tas, kuris mano, kad yra laisvas žmogus. Taip galima pasakyti ir apie tautą. Tauta, valstybė neturi jokios ateities, jeigu ji, būdama pavergta, būdama kolonija, galvoja, kad ji yra laisva ir nepriklausoma. Visos mūsų bėdos ir nelaimės prasideda būtent nuo mūsų nežinojimo, kas mes esame, kokioje padėtyje yra mūsų valstybė.
Visų pirma nereikia slėpti nuo tautos, nuo žmonių, kad Lietuva yra pati tikriausia, žiauriai išnaudojama ir apiplėšinėjama kolonija. Bent kiek pamąsčius, prisiminus pagrindinius, vadovėlinius kolonijos požymius, atributus, abejonių dėl mūsų statuso nebelieka:
• Vietinio ūkio, žemės ūkio pramonės sunaikinimas, atveriant rinkas metropolijos prekėms, sudarant lengvatas užsienio „investitoriams“.
• Finansų sistemos perdavimas užsienio kapitalui, šalies paskandinimas skolų liūne.
• Gamtos išteklių, gelmių išteklių, žmogiškųjų resursų „išpumpavimas“ iš šalies.
• Visuomenės informavimo priemonių perėmimas, tradicinės kultūros, vertybių naikinimas, žmonių demoralizavimas, dezorientavimas.
• Teritorijų atlaisvinimas kolonistams, vietinių gyventojų naikinimas (emigracija).
Ar tai nėra Lietuvos realybė? Štai kad ir gamtos, gelmių išteklių, kurių Lietuva nėra jau tokia neturtinga, naudojimo situacija. Turime daug vandens, smėlio, žvyro, dolomito, durpių, naftos ir kitų iškasenų. Visa tai pagal Konstituciją priklauso valstybei, tautai – mums visiems. Gelmių turtų gavyba vyksta labai intensyviai. Kadangi visos pelningiausios šakos priklauso užsieniečiams, pelnas iškeliauja į užsienį. Išteklių mokestis, tai yra mokestis valstybei už eksploatuojamą mūsų turtą, yra tiesiog juokingas. Valstybės biudžete išteklių mokestis, Valstybės kontrolės duomenimis, sudaro tiktai apgailėtinus 0,14 proc.!
Labai panašūs ir miškų reikalai. Baigiama juos iškirsti. Ištisos plynės, kertami net nesubrendę jaunuolynai! O žaliavinė apvali mediena, užuot perdirbus ją vietoje, pusvelčiui išvežama į užsienį. Daug sako vien tas faktas, kad korporacijų grynasis pelnas, išvežamas paprastai į užsienį, viršija visą Lietuvos biudžetą! O kur dar transnacionaliniams bankams Lietuvos mokama duoklė, nepakeliamai gulanti ant paprastų žmonių pečių, paslėpta mokesčiuose, akcizuose, lito emisijoje…
Nuo žmonių slepiama tai, kad visuomenės gyvenime niekas nevyksta savaime. Tiesa yra ta, kad nėra nevaldomų procesų. Ekonominės krizės, karai, perversmai ir kita vyksta ne šiaip sau, o yra tam tikro konkretaus plano dalis, už viso to stovi konkretūs žmonės, turintys konkrečių savanaudiškų tikslų. Tie absurdai, kuriuos stebime Lietuvoje, taip pat vyksta ne savaime, o yra suplanuoti žmonių, turinčių savo tikslų, yra jiems naudingi. Daug proto nereikia, kad suprastum – tie valdančiųjų planai Lietuvai ir Lietuvos žmonėms nieko gero nežada. Jeigu mes toliau elgsimės taip, kaip tos beždžionės iš filmo apie Mauglį, ir patys lįsime smaugliui į nasrus, mes būsime paprasčiausiai išnaikinti. Būtina kuo skubiau perimti valdymą ir valdžią į savo rankas – į TAUTOS RANKAS. Referendumas ir yra tas konkretus žingsnelis nacionalinio išsivadavimo kryptimi.
Teko stebėti referendumo iniciatorių debatus per televiziją su žemės pardavimo užsieniečiams šalininkais. Jau pats tokios diskusijos faktas, pati tema „parduoti–neparduoti“ rodo, kaip smarkiai žmonių sąmonė yra paveikta diena iš dienos diegiamų vakarietiškų pseudovertybių. Esmė ta, kad tarp normalių, nepažeistos psichikos žmonių net negalėtų kilti diskusija, ar galima parduoti žemę užsieniečiams, parduoti Tėvynę, parduoti savo vaikus. Normalus žmogus supranta, bent jau intuityviai jaučia, kad žemė yra toli gražu ne tik materialinė, bet ir dvasinė, moralinė kategorija. Problema ta, kad diskusijose dalyvaujančiam vadinamajam elitui, žemės pardavimo užsieniečiams šalininkams, kaip jie patys prisipažino bankininko V.Vasiliausko lūpomis, tokios kategorijos kaip moralė ir etika jų pasaulyje iš viso neegzistuoja. Kad tai yra gryna tiesa, puikiai rodo jų amoralūs darbai ir veiksmai.
„Elitas“ nuolatos deklaruoja savo ištikimybę vakarietiškoms Europos vertybėms, bet jie paprastai nekalba apie tų vertybių turinį. Turbūt todėl, kad tos jų išpažįstamos vertybės atitinka krikščioniškąsias mirtinas ydas: puikybę, beribį godumą, melą, veidmainiavimą, paleistuvystę?.. Moralė, sąžinė yra pagrindiniai žmogiškumą, žmogaus vertę apsprendžiantys kriterijai. Būtybė, kurios pasaulyje nėra moralės ir etikos dimensijos, nelabai ir gali būti vadinamas žmogumi. Kaip tokius pavadinti? Padugnėmis ir išgamomis? Kadangi jiems viskas atvirkščiai, save jie vadina „elitu“. Evangelijoje tokie įvardijami – „Legionu“. Tie legionieriai yra visų laikų, visų šalių penktoji kolona, pasiryžusi už pinigus, už valdžią parduoti, išduoti bet ką.
Matome, kad tie patys asmenys, kurie yra už Tėvynės išpardavimą, yra ir už aplinkai pražūtingą skalūnų dujų gavybą, ir už daniškas kiaules, ir už beatodairišką miškų kirtimą, jie pasisako ir už prekybą vaikais (juvenalinę justiciją). Jovalas galvose, matyt, lemia nukrypimus ir kelnėse – tie patys, panašu, yra vienokie ar kitokie seksualiniai iškrypėliai ir mūru stoja už „skriaudžiamų“ mažumų teises, už mažamečių vaikų, nepilnamečių ir jaunimo tvirkinimą, už nuožmiai gina pedofilus (Garliavos byla)… Tad kokia su tais dvasiniais mankurtais gali būti diskusija? Gal užtektų tik parodyti tikrąjį jų veidą ir vietą?
Prisiminkime išmintingą lietuvių priežodį „Vaikšto, kaip žemę pardavęs“. Mūsų tėvai puikiai suprato, kad žemės pardavimas, praradimas tai – dvasinė mirtis, nes žemė yra ne tik mūsų kūno, bet ir sielos maitintoja. Tai mūsų šaknys, mūsų praeitis, aplaistyta mums ją išsaugojusių protėvių krauju. Mūsų kultūros ir dvasingumo šaltinis. Mūsų ateitis ir ateities gerovės garantas. Tik ant žemės stovintis žmogus gali būti visavertis, gimdyti ir auginti visaverčius vaikus. Be žemės virstama klajokliais-nomadais, bedvasiais mankurtais, nebeturinčiais Tėvynės, todėl ir nebesuprantančiais elementarios tiesos, kad yra šventvagiška ją pardavinėti.
Vytautas Švanys
Naftos ir dujų gavybos inžinerijos magistras
Klaipėdos apskr. referendumo koordinatorius