Daugiau nei dešimt mėnesių trukusi nomenklatūros kova prieš visuomenę siekiant visais įmanomais būdais suvaržyti konstitucinę piliečių teisę tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme dar nesibaigė – vis dar vyksta politiniai teismų procesai, kuriuose norima įbauginti referendumo talkininkus keliant jiems baudžiamosios ir administracinės teisės pažeidimų bylas.
Aptarti šią naujai susiklosčiusią politinę tikrovę, nomenklatūros primestą piliečiams ir įteisintą antikonstituciniu Konstitucinio Teismo liepos 11-osios dienos nutarimu, Tiesos.lt pakvietė referendumo talkininką Vytautą Švanį, koordinavusį parašų rinkimą Klaipėdos regione – už atliktą pilietinę pareigą jam iškelta administracinės teisės pažeidimų byla, kuri VRK reikalavimu buvo inicijuota Klaipėdos prokuratūros neva už parašų rinkimo tvarkos pažeidimus.
Parašų už referendumą „Tautos valia“ rinkimo akcija – galbūt ilgiausia ir gausiausia piliečių santalka naujausioje Lietuvos istorijoje. Kokią Lietuvą pažinote per šiuos mažiausiai dešimt referendumo mėnesių?
Lietuva labai įvairi. Teko rinkti parašus referendumui tiek einant per kaimo sodybas, tiek miestų turguose, prekybos centruose ir šiaip gatvėse. Parašų rinkimo metu geriausias referendumo palaikymas jautėsi kaimuose – retas žmogus, kuris ten nepasirašė. Dažniausiai net nereikėdavo jokio aiškinimo, kodėl tai svarbu – kaimo žmonės, gyvenantys ant žemės, intuityviai jaučia ir supranta, kad negalima, kad yra labai blogai pardavinėti žemę, Tėvynę užsieniečiams.
Kiek kitokia situacija buvo miestuose, ypač priemiesčių privačių namų naujakurių rajonuose. Ten jau daug žmonių pareikšdavo, kad jiems žemės klausimas yra neaktualus arba kartojo liberalų klišes „žemės neišsiveš“ ir panašias. Dar vienas pastebėjimas: paprasti žmonės rašėsi aktyviau nei inteligentai, dirbantys valdžios institucijose ar aukštosiose mokyklose. Jaunimas buvo gerokai abejingesnis negu pagyvenę žmonės. Kalbinant jaunimą susidarė nuomonė, kad daugelis iš jų išvis nebesieja savo ateities su Lietuva. Tai – Lietuvos tragedija.
Žmonių požiūriai į referendumui pateiktus klausimus skyrėsi, bet kai kurie dalykai buvo bendri daugumai. Visų pirma, tai – nusivylimas esama valdžia, santvarka, klestinčiu neteisingumu. Kitas bendras bruožas – siaubinga neviltis, netikėjimas, kad įmanoma nors ką pakeisti. „Kam renkate tuos parašus, vis tiek valdžia padarys, kad referendumas neįvyktų. Kam čia stengtis? Vis tiek Lietuvos nebėra“, – šie ir panašūs klausimai buvo užduodami dažnoje sodyboje.
Dar viena referendumo organizavimo metu pastebėta daugumos žmonių būsena – baimė.
Baimė? Norite pasakyti, kad dvidešimt penktaisiais nepriklausomos Lietuvos metais vis dar bijoma – lyg sovietmečiu – pasakyti nuomonę, kuri gali nepatikti valdžiai?
Baimė natūralus žmogiškas jausmas ir, be abejo, daug žmonių ją jautė ir sovietmečiu. Bet tada baimė buvo kitokia. Žmonės buvo socialiai saugūs. Visi turėjo darbą ir pajamų. Jeigu išmesdavo iš darbo už kokius prasižengimus, tai jokių problemų nebuvo susirasti panašų. Visi žinojo, kad nemokamai gaus butą, kad mokslas ir gydymas nemokamas, visiems prieinamas. Kvalifikuotas darbininkas dažnai uždirbdavo daugiau negu įmonės vadovas, teisėjas ar prokuroras, tuo labiau daugiau nei koks valdininkas. Taigi lipimas karjeros laiptais ar kritimas nuo jų nebuvo susijęs su kokiomis nors reikšmingomis materialinėmis netektimis.
O kas šiais laikais jaučiasi socialiai saugus? Bedarbis, ieškantis darbo? Šeima, gyvenanti vien iš socialinių pašalpų? Parduotuvės kasininkė, darbininkas, bibliotekininkė ar darželio auklėtoja, kurių atlyginimo vos užtenka maistui? O gal valdininkas, inžinierius, teisininkas ar dėstytojas, pasiėmę būsto paskolą 30-čiai metų ir žinantys, kad neteks visko ir visą gyvenimą liks skolingi, jei kartais neteks darbo, jei liga ar dar kas nors? O ar saugiai jaučiasi verslininkas, žinantis, kad mokesčių inspekcija ar kita ekonominius nusikaltimus tirianti institucija jį gali bet kada sutvarkyti taip, kad ne tik liks nuogas plikas, bet ir sės į kalėjimą? O kaip Seimo nariai – per galvą besiverčiantys, kad įtiktų vadovybei, kad tik kaip nors dar pratęstų kadenciją – argi jie jaučiasi saugūs, ar nejaučia baimės?
Bet kurioje valdžios institucijoje, savivaldybėje ar seniūnijoje – visur postus yra užėmę valdančių partijų, kategoriškai pasisakiusių prieš referendumą, nariai. Tie patys partijų žmonės yra ir rinkimų komisijų nariai. Ar išdrįs pašalpą gaunanti daugiavaikė motina, paskendęs skolose ūkininkas, gaunantis paramą iš ES, valstybinės įmonės tarnautojas eiti į referendumą, žinodami, kad komisijoje sėdi socialinės rūpybos, žemėtvarkos darbuotojai, kiti valdininkai, konservatoriai ir liberalai, nuo kurių sprendimų tiesiogiai priklauso jo egzistencija? Vargu. Ta baimė patekti į „juoduosius“ referendume dalyvavusių žmonių sąrašus iš dalies ir lėmė žemą žmonių aktyvumą.
Kita priežastis – akiplėšiškas, tiesiog begėdiškas valdžios melas ir gąsdinimai, o iš kitos pusės – žmonių nesugebėjimas savarankiškai mąstyti, analizuoti, t. y. atskirti melą nuo tiesos – pasikliovimas aukštai valdžioje stovinčiais autoritetais. Čia ir vėl suveikė primityvi baimė: ES uždės baudą, nebebus išmokų, reikės grąžinti tai, ką jau gavom iš ES, ir t.t., ir pan.
Per šį referendumą apsinuogino ir valdžios požiūris į savo piliečius…
Valdžia darė viską, naudojo visas, įskaitant ir negarbingas, priemones tam, kad referendumas neįvyktų. Parašų rinkimo metu vyko visiška informacinė blokada. Visos žiniasklaidos priemonės tuo metu kaip susitarusios tylėjo dėl vykstančio reikšmingo proceso. Kai buvo surinkta 321 tūkst. parašų, valdžia buvo šokiruota – netikėjo, kad tai įmanoma.
Tada „cirkus“ pradėjo Vyriausioji rinkimų komisija. VRK nariai dėl menkiausių trūkumų brokavo tūkstančius parašų. Jiems neįskaitomi buvo puikiausiai kitiems žmonėms įskaitomi įrašai, netiko nepilnai užrašyti adresai, nors buvo reikalauta tik nurodyti gyvenamąją vietą, trūko pasirašymo datų ir kitų smulkmenų. Taip buvo neužskaityta per 25 tūkstančius parašų.
Pavyko išsikovoti, kad būtų leista pašalinti neesminius parašų rinkimo trūkumus, pakartotinai aplankant pasirašiusius asmenis. Prasidėjo „geležinių kurpaičių sunešiojimo“ maratonas. Pavykus jas sunešioti, pašalinus trūkumus, VRK, užuot pripažinusi parašų surinkimo faktą ir perdavusi estafetę Seimui, kad šis paskelbtų referendumą, pradėjo „temti gumą“ – viršydama savo įgaliojimus, naudodama visokiausias teisines manipuliacijas ir gudrybes. Taip, pažeidžiant įstatymus, referendumo rengimo data nukelta trimis mėnesiais vėliau – į birželio 29 d., į turbūt patį nepalankiausią laikotarpį.
Daugelis turbūt matė, kaip elgėsi valdžios atstovai ir jų patarnautojas Edmundas Jakilaitis per paskutinius debatus prieš referendumą: melas, demagogija liejosi laisvai. Buvo neleista išsisakyti referendumo šalinininkams, jie buvo nutraukinėjami, iškraipomos jų išsakytos mintys. Žodžiu – buvo elgiamasi niekšiškai.
Kaip Jums atrodo, kodėl valdžia – mūsų atstovai Seime, jų paskirti valstybės tarnautojai – ir neva visuomeninė žiniasklaida taip elgiasi?
Galima būtų pakartoti valdžios giedamą giesmelę apie baimę pažeisti įsipareigojimus ES, suvaržyti laisvą kapitalo judėjimą, galimas ES sankcijas ir t.t., bet tai tėra tik jų sugalvoti baubai žmonėms mulkinti. Priežastis, manau, yra fundamentali, ją išsakė Lietuvos banko pirmininkas Vitas Vasiliauskas: „etika, moralė – ne šio pasaulio dimensija“…
O juk moralė, etika, sąžinė, dora yra pagrindinės žmogiškumą, žmogaus vertę apsprendžiančios savybės – tad kaip vadinti asmenis, kurie net nežino, kas tai yra? Kurie ir patys neturi nieko panašaus?
Kas tai, jei ne dorovinis (moralinis) pamišimas? Jei taip, tai jau psichikos liga, dėl jos prarandamas supratimas apie moralę ir ji nustoja būti elgsenos motyvu, nes dėl pažeistos moralinės struktūros išsitrina riba tarp gėrio ir blogio – žmogus nustoja juos skirti. Jo veiksmams ir elgsenai menkai arba visai neturi įtakos sąžinė, nors toks asmuo išsaugo gebėjimus teoriškai, formaliai protauti, logiškai mąstyti, reikšti savo (dažniausiai sofistiškai demagogiškas) mintis. Šią ligą paprastai lydi įvairūs iškrypimai, visokios manijos: didybės (ligoniai save linkę vadinti elitu), valdžios (beatodairiškai siekia valdžios), persekiojimo manija, pasireiškianti noru jungtis į visokias ložes, organizacijas, gaujas. Kada nėra padorumo ir sąžinės, tada viskas yra matuojama pinigais. Viskas pasidarė perkama, viskas parduodama: Žemė, Tėvynė, švari gamta, mūsų vaikai – viskas! Tik pasižiūrėkite pastarųjų metų valdžios sprendimus: tiek Seime, tiek Europos Parlamente… Dėl skalūnų, juvenalinės justicijos, Estrelos rezoliucijos…
O kaip Jūs vertinate Konstitucinio Teismo liepos 11-osios sprendimą dėl Referendumo įstatymo atitikimo Konstitucijai?
Konstitucija yra labai aiškus ir, manau, visiems puikiai suprantamas teisės aktas, todėl pats Konstitucinis Teismas, miglą pučiančių, su dvasiomis kalbančių fariziejų atsiradimas yra visiškas nesusipratimas, šiuo metu smarkiai kenkiantis Valstybei, jos demokratiškai santvarkai. Ši klaida turi būti ištaisyta.
Jei vertintume formaliai, manau, Konstitucinis Teismas savo sprendimais akivaizdžiai viršijo Konstitucijoje jam numatytus įgaliojimus. O žmoniškai šnekant, Konstitucinis Teismas užsimiršo, kas esąs ir kam esąs. Jis, nustūmęs Tautą, kaip suvereną, faktiškai perėmė, savavališkai pasisavino aukščiausią valdžią šalyje. Pagal juos Konstitucija galioja tik tiek ir tokia apimtimi, kiek ją yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Visa tai yra „konstitucinis“ valstybinis perversmas.
Su Vytautu Švaniu susirašinėjo Ramutė Bingelienė.