Konkurencija tarp skirtingų šalių, siekiant verslui palankiausių tarptautinių sąlygų, yra galingas ekonominės pažangos variklis.
Pasak Tatcher, autentiškas empiristinis požiūris į ekonomiką agituos už skirtingų tautų ekonominę įvairovę. Tas pats galios ir visoms kitoms sritims. Konkurencija tarp savarankiškų nacionalinių ekonomikų sudarys geriausias sąlygas eksperimentuoti ir per bandymus bei klaidas atves prie pažangos teisėje ir reguliavimų struktūros, mokesčių srityje bei visose tarp tautų sudaromose prekybos sutartyse. Tokie pokyčiai niekada neįvyktų vienoje visiems primestoje ekonominėje sistemoje. Šios inovacijos bus pasiektos tarpusavyje konkuruojančių nepriklausomų nacionalinių valstybių, o tada, davusios naudą jas pirmiausia pritaikiusioms tautoms, imituojamos pasklis po visą Žemės rutulį.
Savanoriškas tautų bendradarbiavimas visada buvo pageidautinas ten, kur akivaizdūs bendri interesai. Tatcher mini šalių bendradarbiavimą nustatant techninius standartus, būtinus įmonių veiklai už šalies sienų. Ji taip pat lengvai galėjo paminėti bendradarbiavimą saugumo, aplinkosaugos, sveikatos krizių, katastrofų pasekmių likvidavimo ir daug kitų sričių. Toks bendradarbiavimas gali būti naudingas kiekvienai tautai, kol išlieka griežtai nepriklausomų tautų sutartose ribose ir neverčia paklusti tarptautinių institucijų priimamiems politiniams sprendimams.
Penkta, individo laisvės. Nepriklausomos nacionalinės valstybės yra geriausios žmonijai žinomos kolektyvinės laisvės ir apsisprendimo užtikrinimo institucijos. Tačiau kolektyvinė laisvė netapati individo laisvei. Amerikiečiai įgyvendino savo tautos laisvę ir apsisprendimą, tuo pačiu didžiąją savo istorijos dalį toleruodami vergovę ir gėdingus rasinius įstatymus. Prancūzai amžiais realizuoja savo tautos laisvę ir apsisprendimą, represuodami kalbas ir religines praktikas, kurias laiko įžeidžiančiomis.
Galima pateikti gausybę pavyzdžių, kai tautų nepriklausomybė negarantavo individų teisių apsaugos. Todėl yra teigiančių, kad individų teisės ir laisvės galėtų būti geriau apsaugotos imperinėje arba universalioje valstybėje, kurioje tautų, kalbų ir religinių tradicijų įvairovė galėtų suteikti savotišką lygybę, kokios negali būti nacionalinėje valstybėje, kur vienos tautos kalba ir religinės tradicijos turi aiškią pirmenybę.
Tačiau istorija pateikia nedaug įrodymų, kai imperinė valstybė gali geriau apsaugoti individo laisvę. Priešingai, imperinės valstybės buvo vienokios ar kitokios formos autoritariniai režimai. Individų teisių ir laisvių tradicija išplėtota tik nacionalinėse valstybėse, o kai kurie politikos teoretikai net teigia, kad nacionalinės valstybės yra vienintelė stabilių laisvų institucijų terpė. Millis, rašydamas Pasvarstymus apie atstovaujamąją valdžią (1861) atstovauja XIX amžiuje vyravusiam požiūriui ir teigia, jog „būtina laisvų institucijų sąlyga – kad valstybės sienos iš esmės sutaptų su tautos sienomis“.
Per vėliau ėjusį šimtmetį neįvyko nieko, kas verstų mus manyti, jog šis vertinimas buvo klaidingas. Kodėl turėtų?
Individo teisių ir laisvių tradicija įsišaknijusi Mozės įstatymuose ir buvo kruopščiai bei sėkmingai išplėtota Anglijos ir Amerikos įstatymuose. Šiose šalyse individo teisės ir laisvės niekada neegzistavo savarankiškai, o visada buvo dalimi didesnės struktūros, kurią galime vadinti laisvomis institucijomis. Jos užtikrina, kad:
1) šalies įstatymai yra svarbesni už karaliaus (ar prezidento) valią ir nuo jos nepriklausomi;
2) karaliaus (ar prezidento) galias riboja tautos atstovai, kurių patarimas ir pritarimas būtinas apmokestinant tautą, keičiant jos įstatymus ar skiriant ją valdančius pareigūnus;
3) į individų teises valstybė gali kėsintis tik teisminio proceso keliu;
4) įstatymai sutvarkyti taip, kad (be kita ko) saugotų individų teises į gyvybę, santuoką, nuosavybę, kaip ir kalbos, judėjimo, susirinkimų, religijos laisves;
5) vieši rinkimai rengiami, kad būtų išrinkti pareigūnai konkrečiose valdžios šakose.
Vertindami šias laisvų institucijų savybes matome, kad Anglijos ir Amerikos garantuotos individų laisvės nėra kas nors, ką individai tiesiog turi „iš prigimties“. Priešingai, jos yra per bandymų ir klaidų amžius išugdytos sudėtingos struktūros vaisius.
Išvardyti principai įtvirtina plačias kiekvieno individo teises ir laisves, subalansuodami valdovo ir įvairių genčių ar visuomenės grupių atstovų parlamente galias, taip pat nuo išorinių galių nepriklausomus teisėjus ir komisijas, kurioms pavesta lemti įstatymų taikymą konkrečiam individui. Akivaizdu, kad viso šio mechanizmo veikimas priklauso nuo valdovo ir stipriausių genčių atstovų valios leisti, kad būtent taip būtų apribotos jų galios. Tai reiškia, jie turi sutikti su silpnesne savo padėtimi ir priimti nepageidaujamas pasekmes, nesiekdami atsiskaityti jėga.
Kokiomis sąlygomis valdovas, dažniausiai galingiausios genties ar klano tautoje galva, ir kitų galingų genčių bei grupių galvos sutinka būti taip silpninamos?
Tai įmanoma tik nacionalinės valstybės laiduojamomis sąlygomis: kai aptariamų genčių ir grupių vadai, o ir pačios gentys yra saistomi abipusės ištikimybės ryšių. Kur tokie ištikimybės ryšiai egzistuoja, individų laisves saugo sudėtingi valdžios mechanizmai ir iš to kylanti materialinė gerovė bei vidinis tautos integralumas yra patiriami kaip nauda visiems ir kiekvienam.
Kur tai egzistuoja, net ir nekenčiamos bažnyčios smerkiamos politinės grupės ar neatsakingu kurstytoju laikomo leidinio veikla gali artinti prie tautos tikslų, nes yra laisvų institucijų išraiška ir tuo pačiu tautos stiprybė bei pasididžiavimas. Įsitikinome, kad vien tokie abipusės ištikimybės ryšiai, išryškėję anglų, olandų ar amerikiečių nacionalinėse valstybėse, yra pakankamai stiprūs, kad leistų iškilti plačioms individų teisėms ir laisvėms. Taip pat matėme, kaip tos pačios sąlygos buvo kopijuojamos visame pasaulyje ir dažnai stebėtinai sėkmingai.
Tačiau kaip dėl imperinės valstybės? Ar ji negali sukurti panašaus valdžios mechanizmo, kad visoje imperijoje taip pat būtų suteikiamos plačios individo teisės ir laisvės?
Kaip jau minėjau, kiekviena imperinė ar universali valstybė privalo būti despotiška. Panašų argumentą pasiūlė dar Millis, gerai susipažinęs su imperijų veikimu. Stebėdamas savo dienų Austriją-Vengriją, jis matė, kad atskiros tautos imperinėje valstybėje negali išugdyti abipusės ištikimybės. Nesidalydamos nei kalba, nei religija, jos negali vertinti savęs kaip autentiškos visumos, o regi tik grėsmę keliančius konkurentus.
Negali būti visiems bendro politinio lyderio, kiekviena tauta turi savus. Taip pat nėra ir bendrų publikacijų, negali būti ir bendros viešosios erdvės, kurioje būtų įtvirtintas bendras suvokimas. Kiekviena tauta turi savo publikacijas ir savo požiūrį į tai, kas žinotina apie vieną ar kitą įvykį. Kartu šias tautas išlaiko tik Austrijos karinė galia, paeiliui naudojama vis kitos tautos sukilimams malšinti.
Pridurčiau, kad kiekviena imperija galiausiai išlaikoma nesuirusi ir dėka vientisumo konkrečios tautos, kurios nariai iš tiesų saistomi abipusės ištikimybės ryšių. Austrijos imperijoje tai buvo vokiečių tauta, sugebėjusi su didesne ar mažesne vengrų pagalba valdyti jėga tol, kol nesuteikė plačių laisvių savo valdomoms tautoms.
Imperinė valstybė, tokia kaip Austrijos imperija, nėra saistoma ją sudarančių tautų tarpusavio ištikimybės ryšių. Tai reiškia, kad kai imperinė valstybė patiria pergales ar nesėkmes, jos valdomos tautos to nejaučia kaip joms pačioms nutikusio dalyko. Vietoje to jos tai suvokia kaip nutikimą kam nors kitam: valdančiai tautai ir jos iš kitų tautų užverbuojamiems pagalbininkams, kurie laikomi savųjų tautų išdavikais.
Tokiomis sąlygomis bet koks laisvės (tarkime, žodžio laisvės) suteikimas individui yra papildomas leidimas įvairioms valdomoms tautoms, kurios šias naujas teises pasitelkia silpninti imperiją subyrėjimo link. Taip ir nutiko Austrijos imperijai, kai ši paskutinėse savo egzistavimo stadijose eksperimentavo, kurdama laisvas institucijas ir taip priartino savo žlugimą.
Tą patį stebėjome ir moderniose daugiatautėse valstybėse, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje arba Jugoslavijoje. Ištisas kartas šios valstybės laikėsi tik dėl žiauriausios priespaudos ir kaipmat subyrėjo pagal tautines skirtis, vos pabandžius suteikti individo teises ir laisves XX amžiaus pabaigoje.
Jeigu norime įsteigti laisvas institucijas, kokias išplėtojo anglų ir amerikiečių politinė tradicija, pirmiausia turime rūpintis tautos vieningumu. Abipusė ištikimybė, kylanti iš autentiško kalbos ar religijos bendrumo, kaip ir iš vienijančios bendrų kovų istorinės patirties, yra tvirtas pamatas, nuo kurio valstybėje priklauso visa kita.
Kur šie ryšiai per ilgus metus ir karčias patirtis yra tapę tvirti, matomas individų ryžtas dėl kolektyvinio tautos gėrio atsisakyti momentinio politinio pranašumo sau, savo klanui ar genčiai. Sis pasiryžimas aukoti trumpalaikį pranašumą gali išgrįsti kelią laisvų nacionalinių institucijų sukūrimui, įskaitant ir individo teisių bei laisvių tradicijas, visai kaip nutiesiamas kelias pasiaukojimui ginant tautą nuo išorės priešų.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.