Pradžia ČIA. Tęsiniai iki VIII dalies ČIA.
Bet kurios tautos nariai yra geografiškai išsibarstę ir susilieję su kitomis tautomis. Maža to, istorija ir topografija natūraliai apriboja, kokias teritorijas gali išlaikyti ir apginti nacionalinė valstybė. Vadinasi, praktiškai nacionalinė valstybė niekada nevaldo visų savosios tautos narių ir visada – dalį kitai didesnei ar mažesnei tautai priklausančios populiacijos. Lenkijoje negyvena visa lenkų tauta, o tarp Lenkijos sienų gyvena ne vien tik lenkai. Tą patį galima pasakyti apie Airijos airius, Indijos indus ar Turkijos turkus.
Dėl šių neišvengiamų aplinkybių dažnai klausiama, kodėl nepriklausomų valstybių sistemą turėtų sudaryti nacionalinės valstybės, t. y. tokios, kurios skelbia konkrečios tautos laisvą apsisprendimą. Ar politinė tvarka nebūtų teisingesnė ir taikesnė, jeigu pasaulis susidėtų iš dažnai neutraliomis arba pilietinėmis vadinamų valstybių, neturinčių specifinių įsipareigojimų vienai tautai, kalbai ar religijai?
Teigiama, kad tokia valstybė rūpintųsi tik bendra gyventojų gynyba, taikos palaikymu ir individų teisių bei laisvių apsauga. Atskirų genčių ar tautų individai galėtų siekti kolektyvinių pastangų arba apsisprendimo ir pasirinktu mastu stiprintų savo kalbas ir tradicijas. Tačiau visų tokių pastangų atžvilgiu valstybės aparatas laikytųsi griežto neutralumo. Tokios pozicijos šalininkai kaip tariamus pavyzdžius pateikia JAV, Prancūziją ir Didžiąją Britaniją: esą šios valstybės yra tokios sėkmingos kaip tik dėl to, kad tautiniu aspektu yra neutralios.
Tiesa ta, kad neutrali valstybė tėra mitas, vis prikeliamas įsivaizduojančių, esą valstybė gali egzistuoti be tautinio ar gentinio vientisumo.
Iš tikrųjų tik tautinis ar gentinis vientisumas ir leidžia įkurti bei išlaikyti nepriklausomas valstybes be politinių represijų. Neutralios valstybės vaizdinys yra utopinis lygiai tiek pat, kiek utopinis yra socialistų ekonominis paveikslas. Socialistai trokšta tik galimo rinkos ekonomikos klestėjimo be pelno motyvo, kuris ir padaro tą klestėjimą įmanomą.
Lygiai taip pat neutralios valstybės šalininkai trokšta pasiaukojamos gyventojų gynybos, paklusnumo įstatymams ir individualių laisvių, kurios galimos nacionalinėje valstybėje, tačiau nori visa tai pasiekti be tautinių ar gentinių abipusės ištikimybės ryšių, iš tiesų dėl kurių visa tai ir yra įmanoma. Apie tai diskutuota ne kartą ir aš apsiribosiu vos keliomis papildomomis pastabomis.
Neutralios ar pilietinės valstybės idealas reikalauja atskirti valstybę ir tautą labai panašiai, kaip Jeffersonas siūlė „atskirti bažnyčią ir valstybę. Tokio atskyrimo tikroji prasmė ta, kad iš individo nebesitikima, jog jis paklus valstybės įstatymams, mokės mokesčius ar tarnaus ginkluotosiose pajėgose vien iš ištikimybės savo genčiai ar tautai. Būtent būklės tarp jų susidarymui, suvienydami jas į vieną nacionalinę valstybę 1787 metais pasiūlyta Konstitucija, leidusi suvienyti buvusias kolonijas ir sukurti amerikiečių nacionalinę valstybę, buvo federacinės prigimties ir paliko trylikai valstijų plačius įgaliojimus.
Tačiau sukurta nacionalinė vyriausybė neišvengiamai jautėsi atsakinga už šalies materialinę gerovę, vidinį integralumą, tautos kaip visumos kultūros tradiciją ir elgėsi taip, kaip diktavo ši atsakomybė. Pavyzdžiui, būdamas prezidentu Thomas Jefifersonas darė viską, kas buvo jo galioje, kad nuverstų protestantų konstitucijas ir religinius ordinus Masačiusetse ir Konektikute, nes laikė juos grėsme visos tautos kultūros tradicijai.
Abrahamas Lincolnas žengė toliau ir pradėjo pilietinį karą prieš atsiskirti norėjusias pietines valstijas bei jų pasibjaurėtiną vergovės praktiką.
Ne viena federalinė valdžia kovojo prieš mormonų poligamijos praktiką Jutos valstijoje ir galiausiai ją sunaikino. Vėliau federalinė valdžia įsikišo į neklusnių valstijų vidaus reikalus dėl jų rasinių įstatymų prieš juodaodžius ir jėga primetė vieną moralinį standartą tokiais klausimais kaip Biblijos mokymas ir maldos mokyklose, abortai ir homoseksualų sąjungos.
Būtų lengva pateikti daug daugiau pavyzdžių. Per visą Amerikos federalizmo istoriją nacionalinė valdžia turimomis galiomis vertė valstijas derinti savąsias konstitucines ir religines tradicijas prie elgesio normų, kurios jai atrodė priimtinos. Taip pirminis plataus laisvo apsisprendimo valstijų lygmeniu pažadas buvo laipsniškai atšauktas.
Kalbu tai ne dėl to, kad prieštaraučiau: rasinę priespaudą pietinėse valstijose laikau ypač gėdinga ir pritariu veiksmams, kurių imtasi siekiant ją išgyvendinti. Nepaisant to, svarbu pripažinti, kad nacionalinė JAV valdžia vis dažniau atšaukia laisves ir teises, kurios iš pradžių Konstitucijoje ir Teisių bilyje buvo paliktos išskirtinai valstijų kompetencijai, ir apmąstyti, ko tai moko mus apie federalinės valdžios prigimtį.
Nėra pagrindo tikėti, kad bet kuri federacinė valdžios sąranga gali būti patvaresnė ir sėkmingesnė nei amerikietiškoji. Tačiau iš JAV patiriame, kad į federaciją suvienytoms gentims ar kitokiems daliniams (kaip Naujosios Anglijos valstijų, vergovinių Pietų valstijų ar mormoniškos Jutos) nebus leista laisvai apsispręsti, vos tik nacionalinės valdžios pareigūnai nutars, kad toks apsisprendimas kelia grėsmę materialiniam klestėjimui, integralumui ar tautos kaip visumos kultūros tradicijai.
Nesvarbu, kaip dosniai būtų suręsta federacinė sistema arba kaip nedviprasmiškai konstituciniai aktai numatytų konkrečias teises į federaciją įeinančioms gentims, tik nacionalinės valdžios pareigūnai galiausiai sprendžia, kokiu mastu teisės ir galios yra deleguojamos gentims ar kitiems daliniams. Šios teisės neišvengiamai siaurėja ir galiausiai yra panaikinamos – prireikus jėga, laikantis tuo metu nacionalinėje valdžioje dominuojančio supratimo, kas gera visai tautai.
Amerikos atvejis daugeliu atžvilgių buvo gana palankus norint išlaikyti dosnų galių paskirstymą federacinėje struktūroje. Amerikietiškojo federalizmo suvienytos valstijos ir taip turėjo bendrą kalbą bei paprotinę teisę, protestantišką religiją, bendrą kovų su priešais ir galiausiai pergalių istoriją. Todėl būsimiems amerikiečiams buvo palyginti lengva laikyti save viena tauta, siejama abipusės ištikimybės. Palyginkime filosofų ir politikų siūlomą tarptautinę federaciją – tai daug sudėtingesnis uždavinys.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.