Lenkų kilmės britų sociologas Zygmuntas Baumanas spalio 29 d. Vilniaus universitete skaitytoje paskaitoje „Online/Offline. Gyvenimas tarp dviejų pasaulių – suderinama ar ne? Ir iki kokios ribos?“ pastebėjo, kad visuotinio interneto laikais politikai vis labiau atitrūksta ir užsidaro nuo piliečių.
Internetas keičia ne tik mūsų privačius gyvenimus, bet turi reikšmės ir politiniu lygmeniu. Pasak Zygmunto Baumano, tai galima traktuoti dvejopai. Gali būti toks kaip pagrindinis Voltero apsakymo „Kandidas“ veikėjas, kuris buvo optimistas, nuolatos manė, kad viskas gerai. Arba galima būti įtariam, niekuo nepasitikinčiam kaip Kasandra iš „Iliados“. Taigi kandidiška įžvalga apie politikos pokyčius būtų, jog internetas įgalina tiesioginę demokratiją, leidžia žmonėms kurti didelio masto socialinius judėjimus. Kasandriška – internetas sukuria patogumo zoną, iš kurios nenorime išeiti. Gatvėje gali sutikti ir nepalankų, nepatinkantį tau žmogų, tuo tarpu virtualioje sferoje paprasta tokių išvengti.
Kaip galimą grėsmę Z. Baumanas įvardijo prarandamą galimybę kalbėtis su kitaip mąstančiais, kitos pasaulėžiūros žmonėmis. Jis priminė, jog pirmasis popiežiaus Pranciškaus interviu buvo vienam pagrindinių, gana antiklerikališkam italų dienraščiui „La Repubblica“. Pontifikas kalbėjosi su jo steigėju bei redaktoriumi Eugenio Scalfari, kuris yra ateistas. Tai parodo, kad popiežiui svarbi dialogo galimybė, sakė profesorius.
Vis dėlto, pasak Z. Baumano, interneto įtakos demokratijai nereikėtų per daug sureikšminti: pilietiškumo krizė ankstesnė nei masinis naudojimasis internetu. Įprastai visuomenė laikosi ant trijų dėmenų – karių, darbininkų bei mokesčių mokėtojų. „Šiandien trikojis, ant kurio laikosi visuomenė, svyruoja“, – sakė sociologas. Kariai (kuriuos reikėtų suprasti plačiau nei karininkus, tarp jų būtų ir advokatai, gydytojai) sudaro nedidelę dalį visuomenės ir nėra reikšmingi politiškai. Darbininkai Vakarų šalyse yra ne vietiniai žmonės, o imigrantai, taigi neturi visų pilietinių teisių – taip pat negali daryti jokios įtakos politikai. Anot Z. Baumano, mokesčių mokėtojai irgi nerūpi politikams, jie suinteresuoti tik investuotojais. Internetas šioje situacijoje yra tik priemonė piliečiams išreikšti savo nepasitenkinimą, kuris kyla dėl visai kitų priežasčių. Tokiose šalyse kaip Izraelis, Turkija, Rusija vidurinioji klasė, darbininkai, sukuriantys ekonominę gerovę, yra vietiniai ir nepatenkinti, jog politikai nekreipia į juos dėmesio, ten režimai daugiau ar mažiau autoritariniai. Tačiau sociologas nelinkęs jų demonstracijų vadinti revoliucijomis, nes valdžia su protestuojančiais gali susitarti ką nors duodama, pažadėdama. Protestai po 2009 metų prezidento rinkimų Irane buvo vadinami „Twitterio revoliucija“, tačiau tyrinėtojas Jevgenijus Morozovas išsiaiškino, jog iš tiesų Teherane vos daugiau nei du šimtai žmonių tuo metu turėjo priėjimą prie interneto, didžioji dalis buvo pakvieti į protestus, tiesiog beldžiantis į jų namų duris.
Dar viena profesoriaus išsakyta įžvalga – apie komunikacijos tarp intelektualų ir likusių piliečių trūkumą. Pasak jo, dabar egzistuoja naujas klasių pasidalijimas – yra skrajojanti ir žeme šliaužiojanti klasės. Anksčiau intelektualai turėjo aiškią misiją šviesti visuomenę, puoselėti tautiškumą etc. Tuo tarpu šiais laikais intelektualai, politikai – elitas – yra itin uždari. Z. Baumanas paminėjo kolegę dėstytoją, anot kurios, nors ir keliauji po visą pasaulį, visur kalbi angliškai, valgai prancūziškas salotas, o po paskaitos gauni tokius pačius klausimus. Trūksta savitumo, žinojimo, ką galvoja kiti piliečiai, kokie jų poreikiai. Nediskutuojame kas yra demokratija, viešas interesas – sakė sociologas – kad visi esame atsakingi už bendrą sugyvenimą. Šioje vietoje buvo paminėtas žurnalistų vaidmuo, jie gali būti tais tarpininkais, galinčiais sumažinti atotrūkį.
Remtasi portalo Bernardinai.lt publikacija