Lėtai per Kauno katedros centrinę navą prie Didžiojo altoriaus artinasi mįslingo veido išraiškos gana žvalus senelis. Atėjęs į presbiteriją, kur tvarkingai išrikiuotos suolų eilės, stabteli, persižegnoja, akių žvilgsnį nukreipdamas į Nukryžiuotąjį, susimąstęs pamažu atsisėda, rankomis pasiremia galvą. Pasigirdus sklindančiai giesmei „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė“ vėl kilsteli galvą į altoriaus viršuje esantį Kryžių. Akių žvilgsnis nukrypsta vėl į Nukryžiuotąjį, kuris gal priminė jam ir sovietinio okupanto nukryžiuotą Lietuvą, jos žmonių auką, kančią, tremties gulagus. Tai tas pats Kryžius, kaip toje maldos giesmėje, padėjo išlaikyti nepalūžusią dvasios stiprybę, tikėjimą, Lietuvos prisikėlimo viltį. Juk ir Kristus per Kryžių prisikėlė… Kryžius garbingojo Prisikėlimo ženklas, susijęs su didžia viltimi. Tos vilties taip tada reikėjo…
Mažai kas tuomet težinojo, kad šis savo įprastu takeliu prie Didžiojo altoriaus žengiantis susimąstęs žmogus – buvęs iškilusis Lietuvos Respublikos Prezidentas, vėliau penkiolikos metų sovietinių lagerių belaisvis – Aleksandras Stulginskis. Jis per savo gyvenimo kelią, koks jis bebuvęs, visada žengė su giliu Tikėjimu širdyje. Jokie vergovės pančiai neįstengė supančioti jo dvasios gyvybingumo, neįstengė nuslopinti ir iš tolių sklidusio pavasario pranašo – vieversėlio giesmės aido…
Šiais metais vasario 26-ją mūsų kaimo sodžiaus artojėlių draugas ir palydovas vieversys, nešantis ant savo sparnų pavasarį į Lietuvą, gal būtų sveikinęs savo giesme Aleksandrą Stulginskį jau 135-ąjį kartą. Aleksandras ir gimė tik dvi dienas pavėlavęs nuo tradiciškai nustatytos Vieversio – krikščioniškos šventojo Motiejaus – dienos.
Šį kartą dėl apsiniaukusio dangaus, krapnojančio lietumi, grįžusio į Lietuvą vieversio giesmės neteko išgirsti. Su Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Kauno skyriaus būriu pasveikinome Prezidento Aleksandro Stulginskio 135-ąjį gimtadienį prie jo kapo Panemunės kapinėse, jausdami jo dvasinį artumą. Pagerbėme Prezidentą ir greta jo besiilsiančią amžinuoju miegu jo ištikimą gyvenimo draugę Onutę, sukalbėdami maldą, padėdami mūsų širdžių ženklu paženklintas žydinčių gėlių puokštes , sugiedodami Lietuvos himną. Uždegėme ir atsineštas žvakeles. Jų liepsnelės tarsi nušvito Viešpaties namų skleidžiama šviesa, Prezidento nuveiktų didžių darbų gyva atmintimi.
Aleksandras Stulginskis gimė dvaro kumečių šeimoje 1885 metais Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje. Tėvai, vyresnių į JAV išvykusių vaikų padedami, nuomavo nedidelį ūkelį. Jis buvo dvyliktas vaikas šeimoje. Aleksandrui baigus Kaltinėnų pradinę mokyklą mirė mama. Tėvas, nenorėjęs toliau ūkininkauti, savo užgyventą turtą išdalijo vaikams. Jauniausiajam sūnui Aleksandrui atiteko arklys. Jį pardavęs už 40 rublių – tuos pinigus skyrė savo mokslui Liepojos gimnazijoje. Toliau mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Baigęs ją, paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų toliau studijuoti bei apsispręsti dėl pačios kunigystės pašaukimo. Tai buvo tikras sąžiningo žmogaus žingsnis. Gavęs prašomą sutikimą, savo teologines bei filosofines žinias gilino Austrijos tėvų jėzuitų universitete. Po metų nusprendė likti pasauliečiu ir įstojo į Halės žemės ūkio institutą, kurį baigė 1913 metais. Dar studijuodamas, A. Stulginskis daug rašė lietuviškam savaitraščiui „Vienybė“, paskui dirbdamas agronomu redagavo jo priedą „Viensėdis“.
Padedamas tuometinės Rusijos dūmos atstovo Martyno Yčo, išsirūpino darbą Lietuvoje – dirbo Alytaus rajoniniu agronomu.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Stulginskis apsigyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje: 1915 metais suorganizavo Pedagogikos kursus ruošti pradinių mokyklų mokytojams, pirmininkavo atgaivintai švietimo draugijai „Rytas“, dalyvavo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 metais pradėjo leisti laikraštį „Ūkininkas“, kurį pats ir redagavo. Su jo vardu yra susijęs 1918–1919 metais išleistas „Ūkininko kalendorius“.
Aleksandras Stulginskis savo aktyvia veikla įsitraukė ir į lietuvių politinį gyvenimą. Jis – vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, 1917 metais išrinktas šios partijos pirmininku. Jis su kitais tuometiniais žymiais lietuviais raštu kreipėsi į JAV prezidentą Vilsoną Rusijos pavergtų tautų laisvės reikalu. Taip pat jis aktyviai dalyvavo rengiant 1917 metais Lietuvių konferenciją Vilniuje buvusio Operos teatro patalpose Basanavičiaus gatvėje. Jis džiaugėsi čia susirinkusių žmonių entuziazmu, žmonėmis, ruošusiais dirvą atkurti Lietuvos valstybę, džiaugėsi tuomet nors dar laikinos dvispalvės vėliavos pakėlimu. Jis rašė:
Prie teatro įkasta į žemę labai aukšta kartis, ant kurios plevėsavo didelė Lietuvos tautinė vėliava. Teatro vidus gausiai išpuoštas mažytėmis tautinėmis vėliavėlėmis. Lietuviai, kurie iki šiol negalėjo pasirodyti kaip tauta, su tautinėm emblemom, dabar labai apsidžiaugė, kad štai jie, kaip ir visos nepriklausomos kultūringos tautos, šį svarbų ir iškilmingą momentą demonstruoja savo tautinę vėliavą senojoj Lietuvos sostinėje Vilniuje. Kokia laimė.
Konferencija Aleksandrą Stulginskį išrinko į Lietuvos Tarybą, kuriai buvo iškeltas svarbiausias uždavinys – atkurti Lietuvos valstybę. Jis drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė garsųjį 1918 metų Vasario 16-tosios Aktą, rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu ir įgyvendinimu, lietuviškos policijos ir lietuviškos kariuomenės organizavimu. A. Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai, neabejingi žmonės Lietuvos nepriklausomybei. Šis reikalavimas turėjo pagrindo, nes jaunai Lietuvos kariuomenei netrukus reikėjo susiremti su rusų bolševikine raudonąja armija, bermontininkais ir lenkų agresoriais, norėjusiais sužlugdyti Lietuvos nepriklausomybę, Vasario 16-tosios Akto idėjų įgyvendinimą. Kariuomenę mūšiui prieš geriau ginkluotą ir skaitlingesnę priešo kariuomenę galėjo įkvėpti tik pasiaukoję, energingi, Lietuvai atsidavę vadai.
1920 metais Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo Aleksandro Stulginskio vadovaujamas Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Tuomet Vaižgantas rašė: Dieve brangus, lietuviškas Steigiamojo Seimo susirinkimas. Ar patikėtina? Ar tai ne sapnas? Kokiomis virpančiomis širdimis mes jo laukėme – netikėdami, kad galime tokios laimės sulaukti.
Steigiamojo Seimo pirmininku išrenkamas Aleksandras Stulginskis. Jis tada savo tartame žodyje kalbėjo: Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalinti iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, jog ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva nebus atvaduota. Žemės reforma Lietuvoj – neatidėliotinas klausimas. Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms...
Steigiamasis Seimas vienu iš pirmųjų klausimų priėmė Nepriklausomybės Deklaraciją, patvirtinusią 1918 m. vasario 16-tosios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, respublikinę valdymo sistemą: Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, skelbia esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką etnografinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.
Steigiamajam Seimui priėmus Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, kuri numatė, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas, Aleksandras Stulginskis 1920 metų birželio 19 dieną tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu.
1922 metais spalio mėn. įvyko Pirmojo Seimo rinkimai. Daugiausiai balsų gavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Pagal jau patvirtintą Nuolatinę Lietuvos valstybės konstituciją 1922 m. gruodžio mėn. 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidentu absoliučia Seimo narių balsų dauguma išrenkamas Aleksandras Stulginskis. Jis tarė tokius priesaikos žodžius: Aš, Aleksandras Stulginskis, prisiekiu Visagaliui Dievui, Trejybėje vienam esančiam, visomis savo pajėgomis rūpintis Respublikos ir Tautos gerove, saugoti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Taip man, Dieve, padėk. Amen.
Rinkimai į Antrąjį Seimą įvyko 1923 metais gegužės mėnesį. Vėl daugiausiai balsų surinko krikščionių demokratų blokas. Tų pačių metų birželio 19 dieną Seimas Lietuvos Respublikos Prezidentu perrinko Aleksandrą Stulginskį.
Aleksandras Stulginskis visada pasižymėjo dideliu darbštumu ir pareigingumu. Jis ir valstybiniame gyvenime vadovavosi tomis pačiomis savybėmis laikydamasis krikščioniškosios demokratijos principų. Jau tada jis stengėsi atgimstančią Lietuvą įtraukti į Vakarų valstybių gretas. Jam prezidentaujant buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, suorganizuoti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai. Per jo valdymo šešerius metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta – lietuviškas pinigas litas, buvo priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Asmeniniame gyvenime Prezidentas buvo nepaprastai kuklus, nemėgo pramogų, pobūvių, buvo mažakalbis, nuveikęs didelius darbus Lietuvos labui.
Kazys Grinius, priimdamas iš A.Stulginskio prezidento pareigas, pasakė: Tamstai prezidentaujant, Lietuvos žemių rinkimas ženkliai pažengė pirmyn, Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse.
Aleksandras Stulginskis reiškėsi ir Trečiojo Seimo darbe – jis buvo išrinktas to Seimo pirmininku. Po 1927 metų balandžio 12 dienos Seimo paleidimo A. Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko Kretingos rajone – Jokūbave – apleistą dvarą ir išvyko ten ūkininkauti. Prelatas Mykolas Krupavičius apie A.Stulginskį, kaip ūkininką, rašė: Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėžiaujančio ar ištaikingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku.
Atėjo 1940 metai – sovietinis imperializmas ištiesęs savo grobuoniškus nagus okupavo Lietuvą. Pravirko mūsų Rūpintojėlis Lietuvos žmonių kančių ašaromis. 1941 metų birželio 8-tos dienos rytmety buvo suimtas ir Aleksandras Stulginskis su savo žmona Onute. Teko pergyventi visus sovietinių lagerių baisumus – buvo nekaltas nuteistas dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų. Teko iškęsti fizinį ir moralinį pažeminimą: čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Per stebuklą liko gyvas. Po Stalino mirties 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas ir nutremtas į Komiją.
Praėjus 15 metų nuo suėmimo – 1956 m. gruodžio mėnesį – A.Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Apie savo gyvenimą jis rašė: Kambariuką mes turime 2,5 x 2,5 m didumo. Talpinamės. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai. Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėje. G. paskolino staliuką, kėdę – tai visi mūsų baldai… Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dviejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, motyvuojant „pensijos paskyrimu…“ O ta pensija, kaip rašė A. Stulginskis, „dviems-trims dienoms pragyventi užtektų, akių mulkinimas“.
1962 m. liepos 18 d. mirė Aleksandro Stulginskio žmona, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje. Liko vienišas, bet nepalaužtas. Jis susirašinėja su užsienyje gyvenančia savo dukra Aldona, medike. Ji savo siunčiamais siuntiniais neleido tėvui badauti. Jis savo laiškuose skatino savo anūkėlę Ramunę siekti mokslo, būti tikra lietuvaite. Mūsų lietuvių maža, mes galime iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu, – rašė jai senelis.
Prezidentas Aleksandras Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo mėn. 22-ją dieną, palikęs mums didelio pasiaukojimo dirbti Lietuvai pavyzdį. Norėtume, kad šio iškilaus žmogaus šviesus paveikslas būtų gyvas ir mūsų jaunimo, moksleivių širdyse. Dėl to turėtų sukrusti mūsų mokyklų vadovai, pedagogai, pilietinį ugdymą daugiau nukreipdami patriotizmo ugdymo kryptimi. Reikėtų mums visiems ilgiau pasigilinti į jo taurią asmenybę, į jo dvasios kilnumą, į tai, kas daro žmogų didų ir nemirtingą. A. Stulginskio tvirtas tikėjimas Dievu bei savo Tėvynės – Lietuvos gyvybingumu padėjo jam ištverti visus gyvenimo sunkumus. Prisimintina jau mūsų minėto prelato kunigo M. Krupavičiaus mintis: Kiekvienam lietuviui jo šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti ir kuria programa vaduotis. Tik stulginskinis kelias ir jo darbų ir gyvenimo pavyzdys lietuvį padarys savo vardo vertu ir savo pasirinktų idealų pilnutiniu įgyvendintoju bei vertingu savo tautos ir Tėvynės nariu.
Prezidento Aleksandro Stulginskio gyvenimo žingsnių, jo kilnių darbų pavyzdžiu turėtų sekti ir mūsų visuomenė, mūsų politikai, išlaikydami bei puoselėdami savo dvasinę kultūrą, tautines krikščioniškas vertybes, istorinę atmintį, savo papročius ir tradicijas.