Lapkričio 22 dieną TV3 laidoje Vytautas Landsbergis paaiškino spalio 31 dieną įvykusios „provokacijos“ prieš Prezidentę Dalią Grybauskaitę esmę: „Svarbiausias įvykis kuris dabar vyksta – Lietuvos prezidento rinkimai“. Atrodė, kad tai yra nepavykęs vietinės komandos bandymas gelbėti D. Grybauskaitę, pralaiminčią būsimus Lietuvos Prezidento rinkimus. Tačiau po to, kai lapkričio 20 dieną pagrindinė Lietuvos žiniasklaida sutartinai „pastebėjo“ „Izvestijų“ straipsnį apie D. Grybauskaitės disertaciją ir pavadino tai mūsų Prezidentės puolimu, tapo akivaizdu, kad spalio 31 dieną „provokacija“ suinteresuoti ne tik V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė, bet ir Rusija. Neatmestini ir suderinti veiksmai.
Rusijai nereikia nieko ieškoti archyvuose – medžiaga apie valstybių vadovus visada jiems yra „po ranka“. Todėl šį „Izvestijų“ straipsnį apie D.Grybauskaitės disertaciją, kuria pati Prezidentė didžiuojasi savo biografijoje www.president.lt, vadinti mūsų Prezidentės puolimu – nerimta. Tai ne puolimas, o bandymas gelbėti ją nuo pralaimėjimo būsimuose Lietuvos Prezidento rinkimuose. Nieko naujo, tą ir patys Lietuvoje išsiaiškinome ir be Rusijos pagalbos, nepasakyta. „Izvestijos“ naudoja net identišką terminologiją kaip ir mūsų Prezidentė: „1988 m. Maskvos visuomenės mokslų akademijoje apgynė mokslinį darbą. Jai suteiktas socialinių mokslų daktaro laipsnis.“ Lietuvos Prezidentė ir Maskva nutyli bei nepaaiškina svarbesnių dalykų, pavyzdžiui, kad šią disertaciją D.Grybauskaitė gynė ne „Maskvos visuomenės mokslų akademijoje“, o TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje, į kurią per visą tarybinį Lietuvos laikotarpį Tarybų Sąjungos Komunistų partijos vadovybė įsileido dirbti tik 7 ar 8 asmenis iš Lietuvos. Neaptarinėsime „kuklių“ netikslumų, pavyzdžiui, kad tai buvo ne socialinių mokslų daktaro, o politinės ekonomikos mokslų kandidato disertacija.
Kremliaus portalas www.regnum.ru paskelbė D.Grybauskaitės disertacijos konspektą dar prieš 2009 m. Lietuvos Prezidento rinkimus, o buvęs aukštas Rusijos prezidento V. Putino administracijos pareigūnas Modestas Kolerovas jį naudojo, sakydamas komplimentus D.Grybauskaitei, atvirai ją mokydamas, kaip elgtis plėtojant santykius su Rusija: „… dar tarybinės akademinės jaunystės laikais Daliai Grybauskaitei užteko profesionalumo ginti nuo kolūkių privataus pasodybinio žemės ūkio perspektyvas. Dabar, kai euroatlantinė socialistinė ekonomika tas perspektyvas Lietuvoje sunaikino, o krizė tiktai pasunkino šalies kolonijinę priklausomybę, Grybauskaitei prireiks dar daugiau narsos, kad ji būtų ne vien „karaliaujančia“, tačiau nevaldančia prezidente-ekonomiste, bet ir (labai ilgam laikui) faktiškai vienintele legitimia ir tęstine Lietuvos valdžia“. M. Kolerovas nepaaiškino, kur, jo supratimu, turėtų išnykti kitos valdžios šakos, tik perspėjo būsimąją prezidentę, kad jai nederėtų kartoti „savižudiško visiškai vegetarinių santykių su rusais kelio, kuris privedė prezidentą Rolandą Paksą prie purvinos apkaltos“. Pasak M.Kolerovo, Lietuvą valdo „partinė – šnipų oligarchija“. Po dešimt metų trukusio „nacionalistų valstybininkų“ valdymo vienintelė Lietuvos išeitis – sveikas konservatyvizmas, laisvas nuo „amerikiečių demagogijos“. Jei bus einama šiuo keliu, M. Kolerovas piešė šviesią Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių perspektyvą.
Labai pranašiškas M. Kolerovo spėjimas apie būsimą D. Grybauskaitės vadovavimą Lietuvai. Viskas numatyta – nuo bendros veiklos su konservatoriais, amerikiečių užsipuolimo (ČŽV kalėjimų paieškos pagal rusiškų šaltinių nuorodas, atsisakymas susitikti su JAV Prezidentu B. Obama Prahoje), karų su neįvardintais oligarchais kariavimas užmirštant politinės ekonomikos pagrindus, kad oligarchija yra ne stambus privatus kapitalas, o jo susiliejimas su valstybės valdžia, iki pat D. Grybauskaitės tapimo „…(labai ilgam laikui) faktiškai vienintele legitimia ir tęstine Lietuvos valdžia“.
Šią absoliučią valdžią karūnuoja tinkamas Generalinis prokuroras ir D. Grybauskaitės iniciatyva Lietuvoje įvestas prokurorinis teisingumas (nori prokuroras – tiria nusikaltimą, nenori – netiria, net teismui panaikinus jo atsisakymą), naudojamas, pavyzdžiui, „nepastebint“ milžiniško „Snoro“ banko lėšų pasisavinimo administravimo pretekstu.
Nebekalbėsime apie „smulkmenas“ – 2009 m. ir 2013 m. Rusijos „pieno karus“. 2013 m. Lietuvos Prezidentė bent atvirai nestojo į Rusijos pusę, tą darė 2009 m. Po pusvalandinio pokalbio su tuometiniu Rusijos Ministru Pirmininku ir Leningrado universiteto bendramoksliu V. Putinu 2009 m. Baltijos jūros šalių vadovų susitikime Peterburge mūsų Prezidentė santykiuose su Rusija neatliko nė vieno veiksmo! Neatsako Prezidentė ir į klausimus dėl atominių elektrinių Lietuvos pašonėje statybų toleravimo, nepaaiškina, kodėl nesiderėta dėl dujų kainos sumažinimo. Viskas peradresuojama Briuseliui – kažkada gal išspręs. Tačiau Lietuva savo kainą dėl šio nesikalbėjimo ir tiesioginių valstybės vadovo funkcijų nevykdymo moka kasdien. Vis tik be galo drąsu tokiu būdu vaidinti Lietuvos patriotę.
Jei Maskva norėtų demaskuoti, o ne išgelbėti D. Grybauskaitę, tai tuo dvejojantiems siūlau pažiūrėti filmą „Septyniolika pavasario akimirkų“ apie rusų žvalgą Maksimą Isajevą arba SS štandartenfiurerį Maksą Otto fon Štirlicą. Atsakykite sau į klausimus, kodėl Maskva, jei ji norėtų sutrukdyti D. Grybauskaitei dar kartą tapti Lietuvos Prezidentu, neužduoda jai tikrai nepatogių klausimų? Pavyzdžiui, apie Sausio 13-osios bylą, Algirdo Paleckio ir Alfa grupės vado Michailo Golovatovo gelbėjimą? Todėl, kad mūsų Prezidentė taip ir nepasako savo nuomonės dėl Rusijoje besislapstančių žudikų gynybinės versijos „savi šaudė savus“. Neįtikinamai „Izvestijos“ D. Grybauskaitei bando klijuoti „aršios antisovietininkės“ etiketę. „Komsomolskaja pravda“, organizuojanti A. Paleckio ir M. Golovatovo teletiltus dėl šios versijos diegimo Lietuvos, Rusijos ir tarptautinei visuomenei, atsisakė į juos kviesti, pavyzdžiui, tokį Zigmą Vaišvilą. Š.m. sausio 12 d. mūsų Seime tai pasiūliau „Komsomoskaja pravda“ apžvalgininkei. Ji labai susinervino dėl tokio siūlymo. Net interviu nutraukė. Jei Rusija tikrai norėtų pulti, o ne apsaugoti mūsų Prezidentę, „Izvestijos“, aptarinėjusios D. Grybauskaitės narystę TSKP, galėjo paklausti mūsų Prezidentės keletą klausimų, į kuriuos ji ir mums, Lietuvos piliečiams, neatsako. Pavyzdžiui:
• Kodėl D. Grybauskaitė 1989 m. gruodyje po LKP atsiskyrimo nuo TSKP pasirinko ne A. Brazausko vadovaujamą savarankišką LKP, o M. Burokevičiaus vadovaujamą LKP/TSKP ir joje tęsė karjerą, kaip ir kiti, pagal Sausio 13-osios bylos duomenis, TSKP CK samdomi virš 800 tarnautojų?
• Kodėl po Kоvo 11-osios D. Grybauskaitė tęsė savo TSKP CK samdomos vienos vadovaujančių Vilniaus aukštosios partinės mokyklos mokslinės sekretorės darbą, net po to, kai šioje įstaigoje įsikūrė M. Burokevičiaus vadovaujamas ir TSRS kariškių saugomas perversmininkų štabas?
• Kodėl D. Grybauskaitė nevykdė Lietuvos Vyriausybės 1990 m. kovo 11 d. potvarkio Nr.64p dėl šios mokyklos ir perversmininkų štabo perdavimo Lietuvai?
• Kodėl penkiolikai kolaborantų Sausio 13-osios byloje panaikinti įtarimai, neskelbiamos jų pavardės?
• Kodėl Lietuvos prokuratūra neieško perversmininko ir buvusio D. Grybauskaitės viršininko ir LKP/TSKP sekretoriaus V. Lazutkos, paskirto TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos rektoriumi vietoje pirmtako S. Šimkaus, bandžiusio vykdyti Lietuvos Vyriausybės 1990 m. kovo 11 d. potvarkį Nr.64p?
Po tokių viešų Maskvos klausimų būsimuose Lietuvos Prezidento rinkimuose D. Grybauskaitės neišgelbėtų net mūsų Nepriklausomybės simbolis Vytautas Landsbergis.
Suprantama, kad dėl Rusijos, ES ir JAV rungtyniavimo dėl įtakos Ukrainai ir dėl Lietuvos pirmininkavimo ES, D. Grybauskaitė atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Tačiau nebūkime naivūs ir nemanykime, kad Lietuvos Prezidentė ar Seimo Pirmininkė ką nors lemia šiame pasaulio galingųjų susirėmime.
Nesusireikšminkime. Ypač po to, kai nepavyko spalio 31 d. „provokacija“ ir atsiskleidė primityvus mūsų Prezidentės ir jos komandos melas. Prezidentės vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė viešai prisipažino, kad spalio 31 d. ji pagarsino valstybės paslaptį ir kad tuo didžiuojasi. Slapti dokumentai pateikiami ne žodžiu, o tik pasirašytinai ir, visų pirma, vadovui, t.y. Prezidentei. Bet ne pavaldinei. Tai reiškia, kad meluoja ir Prezidentė, viešai teigianti, kad pažymą gavo tariamai lapkričio 4 d.
Baudžiamąją atsakomybę užsitraukė ir BNS žurnalistės, aklai pasitikėjusios Prezidente ir p. D. Ulbinaite. Tikėkite ir toliau tokia Lietuvos vadove visi tie, kurie nebijote būti paaukoti dėl „didžiojo“ tikslo, kuriuo suinteresuota ir Rusija. Po D. Ulbinaitės viešo prisipažinimo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui nebeliko manevro laisvės – tik pareikšti įtarimus D. Ulbinaitei ir kreiptis į Generalinį prokurorą, kad šis kreiptųsi į Seimą dėl Prezidentės D. Grybauskaitės, turinčios teisinį imunitetą, apkaltos.
Kitų variantų net teoriškai būti negali. Jei yra dar koks į šį valstybės paslapčių viešintojų tarpą patekęs asmuo, tai ir jam pareikštini įtarimai. Ir ši paprasta greitai ištirta byla keliauja į teismą. Nebeliko ką tirti šioje „provokacijoje“.