Zita Šličytė. Turime mes valdžią ar ne?

Po dviprasmiško Konstitucinio Teismo sprendimo ir neslepiamo TS-LKD partijos džiaugsmo, kad pagaliau surastas būdas, kaip paniekinti 320 000 piliečių valią, portalas Tiesos.lt pakalbino Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narę, Konstitucijos rengėjų grupės narę, ilgametę advokatę dr. Zitą Šličytę.

Neseniai priminusi 1991 m. vasario 9 d. plebiscitą, kuriuo Tauta kone vienbalsiai pritarė Kovo 11-osios Akto sprendimui atkurti Nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą bei galutinai įtvirtino nuostatą, kad atšaukti šį piliečių apsisprendimą galima tik tokiu pat skaičiumi balsų, kuriais buvo pasisakyta už Nepriklausomybę, dr. Z. Šličytė paneigė visus demagoginius svarstymus apie tai, kad viena iš tiesioginės demokratijos formų – referendumai – kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nepriklausomybei.

Šįkart dr. Z. Šličytė priminė dar vieną referendumą – 1992-ųjų birželio 14-osios, kuriame Lietuvos piliečiai nusprendė, kad SSRS turi atlyginti okupacijos žalą. Tai istorinis sprendimas ir kita prasme – jį Lietuvos valdžia ignoruoja štai jau dvidešimt antri metai. Kartu skelbiame ir dokumentus, kuriuose drąsiai (sic!) kalbama apie Tautos valią (o žodis Tauta rašomas didžiąja raide).

Klysta tie, kurie kalba, kad valdžia nepaiso tik referendumo dėl atominės elektrinės. Kaip jūs žinote, 1992 m. birželio 14 d. įvyko referendumas, kuriame dalyvavo daugiau negu 70,05 proc. visų Lietuvos Respublikos piliečių. Iš jų 90,67 proc. pareikalavo, kad Rusija ne tik išvestų buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenę, bet ir atlygintų Lietuvai sovietinės okupacijos padarytą ir su ja susijusią žalą. Ir šis referendumu priimtas sprendimas įsigaliojo jau kitą dieną po oficialių referendumo rezultatų paskelbimo, t. y. nuo 1992 m. birželio 18 d.

O kur rezultatai? Iki šiol Lietuvos valdžios institucijos nesiėmė jokių realių – ne parodomųjų, o apčiuopiamų – veiksmų šiai Tautos valiai įgyvendinti. Kol šio referendumo nuostata nėra panaikinta kito Tautos referendumo, Lietuvos valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti reikalauti okupacijos žalos atlyginimo.

Senaties terminas yra nenustatytas, bet dabar jau yra dvidešimt antri metai, kai tauta priėmė tokį sprendimą, ir dvidešimt antri metai niekas nieko nereikalauja. Kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau leidžiama suprasti, kad atsisakoma įgyvendinti referendumo sprendimą.

Remiantis Tautos valia, pareikšta visuotiniame Lietuvos Respublikos piliečių referendume dėl Rusijos kariuomenės išvedimo ir okupacijos žalos atlyginimo, ir reikalavimu, „kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala“, 2000-aisiais, t.y. praėjus aštuoneriems metams – ar galite tai įsivaizduoti? – buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“.

LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMAS
DĖL SSRS OKUPACIJOS ŽALOS ATLYGINIMO

2000 m. birželio 13 d. Nr. VIII-1727
Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas,
remdamasis:
visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis ir principais, taip pat tarptautine okupacijų žalos atlyginimo, įskaitant Vokietijos okupacijų Antrojo pasaulinio karo metais padarytos žalos kitoms valstybėms bei jų piliečiams kompensavimą, praktika,
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. birželio 4 d. nutarimu „Dėl 1940–1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“ (Žin., 1991, Nr. 17-456),
1991 m. liepos 29 d. Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos sutartimi dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kurioje šalys pareiškė esą „įsitikinusios, jog, SSRS pašalinus Lietuvos suverenitetą pažeidžiančias 1940 metų aneksijos pasekmes, bus sudarytos papildomos Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių ir jų tautų tarpusavio pasitikėjimo sąlygos“,
1992 m. birželio 14 d. visuotiniu Lietuvos Respublikos piliečių balsavimu referendume dėl Rusijos kariuomenės išvedimo ir okupacijos žalos atlyginimo pareikšta Tautos valia ir reikalavimu, „kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala“, kuriuos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1992 m. birželio 30 d. patvirtino nutarimu (Žin., 1992, Nr.21-615),
1992 m. liepos 10 d. Helsinkio viršūnių susitikimo deklaracijos 15 straipsniu ir jį lydinčiu Lietuvos delegacijos aiškinamuoju pareiškimu, kuriame sakoma, kad Lietuvos patirtų nuostolių atlyginimas, kaip ir Rusijos okupacinės kariuomenės išvedimas iš suverenios Lietuvos teritorijos, yra būtina sąlyga Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekmėms likviduoti;
atsižvelgdamas į tai, kad Rusijos Federacija pagal tarptautinę teisę yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja, o tai ji pati pripažino 1991 m. gruodžio 21 d. Nepriklausomų Valstybių Sandraugos Valstybių vadovų tarybos sprendimu, 1991 m. gruodžio 24 d. Rusijos Federacijos Prezidento B.Jelcino laišku Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui, 1992 m. sausio 13 d. Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos nota diplomatinių atstovybių vadovams ir kitais dokumentais, taip pat kad 1991 m. gruodžio 23 d. Europos Bendrija ir jos valstybės narės konstatavo, jog „buvusios SSRS tarptautines teises ir įsipareigojimus tęs ir įgyvendins Rusija“;
konstatuodamas, kad Rusija, parodžiusi daug geros valios ir 1992 m. rugsėjo 8 d. susitarimų nustatyta tvarka ir terminais išvedusi savo kariuomenę, dar nepašalino visų SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekmių ir tebelaiko užimtą Lietuvai priklausančią žemę ir pastatą Paryžiuje bei tebėra neišspręsta atitinkama padėtis Romoje,
p r i i m a š į į s t a t y m ą.

1 straipsnis. SSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpiai
SSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpiai:
1) SSRS okupacija ir žala 1940–1990 m. laikotarpiu, įskaitant žalą, padarytą Lietuvos žmonėms, deportuotiems ir prievarta laikytiems SSRS teritorijoje 1941–1945 m., taip pat šiuo laikotarpiu SSRS kariuomenės ir represinių struktūrų padarytą žalą;
2) SSRS, jos represinių struktūrų ir kariuomenės padarytos žalos 1990–1991 m. bei SSRS (1992–1993 m. Rusijos Federacijos) kariuomenės padarytos žalos 1991–1993 m. laikotarpis.
2 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės prievolės
Lietuvos Respublikos Vyriausybė:
1) iki 2000 m. rugsėjo 1 d. sudaro Lietuvos Respublikos derybų su Rusijos Federacija delegaciją dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai;
2) iki 2000 m. spalio 1 d. pagal darbų programą, patvirtintą 1996 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940–1991 metais buvusios SSRS ir 1991–1993 metais – Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programos“ Nr. 242, patikslina ir užbaigia SSRS okupacijos padarytos žalos skaičiavimus, įtraukiant išmokėjimus Lietuvos piliečiams už SSRS okupacijos metu padarytą žalą ir jos pasekmes, taip pat deportuotų asmenų ir jų palikuonių grįžimo į Tėvynę išlaidas;
3) iki 2000 m. lapkričio 1 d. kreipiasi į Rusijos Federaciją dėl SSRS okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo, kartu pateikdama šios žalos skaičiavimus, taip pat apie tai informuoja Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos Tarybą ir Europos Sąjungą bei nuolatos siekia šių tarptautinių organizacijų ir jų valstybių narių paramos sprendžiant SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvai klausimus;
4) inicijuoja derybas ir nuolatos siekia, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą;
5) iš Rusijos Federacijos gautas SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo lėšas kaupia Valstybės iždo atskiroje okupacijų žalos atlyginimo sąskaitoje ir jas pirmiausia skiria atlyginti Lietuvos gyventojams žalą, patirtą dėl deportacijų, prievartinio darbo, okupacinio režimo represijų ir prarasto turto.
3 straipsnis. SSRS deportuotų asmenų grįžimo į Tėvynę fondas
Atsižvelgdama į tai, kad Rusijos Federacija 1996 m. sausio 25 d. įsipareigojo Europos Tarybai, jog padės asmenims, anksčiau deportuotiems iš okupuotų Baltijos valstybių, ir (ar) jų palikuonims sugrįžti į savo šalį pagal specialias repatrijavimo ir atlyginimo programas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė steigia SSRS deportuotų asmenų grįžimo į Tėvynę fondą ir kreipiasi į Rusijos Federaciją, kad ši skirtų lėšų iš Lietuvos deportuotiems asmenims ir jų palikuonims grįžti į Tėvynę.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio antrąja dalimi, skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS
SEIMO PIRMININKAS VYTAUTAS LANDSBERGIS

Šaltinis: lrs.lt

Taigi šis 2000-ųjų įstatymas yra padiktuotas Tautos valios – 1992 m. birželio 14 d. referendumo sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas, jis galioja tol, kol yra nepanaikintas.

Trumpai priminsiu: Lietuvos Respublikos Referendumo įstatymu įgyvendinamos šios Konstitucijos straipsnių nuostatos: iš 2 straipsnio – kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“, iš 3 straipsnio – kad „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, iš 4 straipsnio – kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ ir iš 9 straipsnio – kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“.

Noriu pabrėžti: itin svarbi 9 straipsnio nuostata. Ji reiškia, kad demokratija gali būti tiesiogiai vykdoma tautos referendumais arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus – Seimą. Bet dabar yra taip, kad visi visko prišneka. Tarkim, apie 1992 m. birželio 14 d. referendumą istorikas Česlovas Laurinavičius vis kalba: „Nereikia gadinti santykių su Rusija, nereikia reikalauti žalos atlyginimo…“ Atsiranda ir daugiau, kas jam pritaria.

Ir ką man, tautos narei, galvoti girdint tas kalbas? Tik viena – kad man niekur nereikia eiti, kad nereikia balsuoti, kad visi darys ir taip ką nori, nekreipdami dėmesio į tautos valią.

Mes turime įsisąmoninti: referendumas yra tiesioginės demokratijos pasireiškimas ir netiesioginės demokratijos būdu jo sprendimų atšaukti negalima. Seimas negali atšaukti 1992 m. birželio 14 d. referendumo. 2000 m. įstatymą Seimas gali panaikinti, bet Tautos referendumas, kuriuo iš Rusijos reikalaujama atlyginti žalą, vis tiek lieka. Galima nustatyti to įstatymo kitokias dalis, kitokius įpareigojimus Vyriausybei, kitaip formuluoti arba iš viso jį panaikinti. Bet paties referendumo sprendimo negalima panaikinti – jis gali būti panaikintas tik referendumu.

Rusijos Federacija pagal tarptautinę teisę yra Sovietų Sąjungos teisinių įsipareigojimų tęsėja. Ji tai pripažino pati 1991 m. gruodžio 21 d. Nepriklausomų valstybių sandraugos vadovų tarybos sprendimu ir visais kitais dokumentais. Todėl Rusijai yra privalomos ir tos Antrojo Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimo 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimo „Dėl Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ nuostatos, kuriomis slapti nusikalstami Sovietų Sąjungos susitarimai su fašistine Vokietija buvo pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento. Rusijos Federacija yra atsakinga už Sovietų Sąjungos padarytus nusikaltimus taikai, Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, genocido ir nusikaltimų žmonijai pasekmes ir privalo atlyginti Lietuvai sovietų okupacijos žalą.

Čia būtų galima priminti ir kitą svarbų dokumentą – SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą, kuriuo buvo politiškai ir teisiškai įvertinta Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutartis.

Taigi jau 1989-aisiais Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų komisija Molotovo-Ribentropo paktui tirti, kurios narė buvau ir aš, paruošė minėtą nutarimą. Šiais, 2014-aisiais, sukaks 25 metai nuo komisijos darbo pradžios ir įsigaliojimo dokumento, kuriuo pripažinta okupacija – neteisėtas Lietuvos užgrobimas.

Šis dvidešimt penkerių metų jubiliejus – gera proga šį klausimą užaštrinti ir Europos mastu, ir tarptautiniu lygiu…. Bet nėra kam.

1995 m. komisijos nariai vėl buvo susirinkę Taline. Komisija priėmė rezoliuciją, kurioje kalbama apie tai, kad pagal teisės teoriją, jeigu pasakyta „a“, tai komisija pasako ir „b“, t.y. Rusija privalo atlyginti okupacijos padarytą žalą. Tai buvo 1995 m., ir rezoliucija nežinia kur nuskendo… Bet akivaizdu – jeigu Lietuvos valdžia norėtų, ji galėtų, pavyzdžiui, kad ir šiais metais tos komisijos narius sukviesti į Vilnių… Bet tokių norinčių nėra.

Už komisijos paruoštą nutarimą balsavo Sovietų Sąjungos deputatų suvažiavimas, bet V. Putinas vienoje savo kalbų pasakė: „Ką čia jūs kalbate – kažkokie tai deputatai kažkokiam tai suvažiavime priėmė kažkokį tai nutarimą“. Daugmaž tokiu tonu.

O jeigu Rusija yra Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų tęsėja, tai yra privaloma. 2250 Sovietų Sąjungos liaudies deputatų priėmė šį nutarimą – „kažkokį popiergalį“, pasak V. Putino. Ir tų klausimų niekas nekelia.

Tarptautinė teisė senaties termino, žinoma, nenustato, bet juk negali tai tęstis iki begalybės. Ginčo atveju sakys: „Po 50 metų atsibudo reikalauti žalos atlyginimo – ką jie veikė visą tą laiką?“

Tad aš ir klausiu: turime mes valdžią ar ne? Tiksliau – kas Lietuvoje turi valdžią? Tikrai ne Tauta. Ir tai antikonstituciška.

Man tokios valdžios nereikia, aš jokioj valstybėj negyvenu, čia jokios valstybės nėra.

Publikaciją parengė Laura Molytė.
Kalbėjosi Ramutė Bingelienė.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
14 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
14
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top