Reaguodamas į Rusijos pradėtus persekioti Lietuvos piliečius, Žmogaus teisių koordinavimo centras atviru laišku kreipėsi į Rusijos Federacijos Teisingumo ministrą A. V. KONOVALOVĄ, Rusijos Federacijos Generalinį prokurorą J. ČAIKĄ, Rusijos Federacijos Ambasadą Lietuvoje, Tarptautinę žmogaus teisių lygų federaciją (FIDH), Europos žmogaus teisių asociaciją (AEDH), Amnesty International.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro
pareiškimas
Dėl nepagrįsto Lietuvos Respublikos piliečių baudžiamojo persekiojimo
Rusijos Federacijoje
BBC Rusijos naujienų tarnyba paskelbė, kad Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra kreipėsi teisinės pagalbos į Lietuvos Respublikos teisėtvarkos institucijas dėl Lietuvos Respublikos piliečių, 1990–1991 metais pasitraukusių arba atsisakiusių tarnauti SSSR kariuomenėje, siekdama pradėti jų baudžiamąjį persekiojimą.
Primename, kad 1990 m. kovo 11 d. teisėtai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba atkūrė Lietuvos nepriklausomybę. Nuo minėto momento tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos Respublika tiek de jure, tiek de facto tapo nepriklausoma savarankiška valstybė. Tačiau tuo metu Lietuvos teritorijoje dar buvo SSSR okupacinė kariuomenė. Ši kariuomenė terorizavo vietinius gyventojus, grobė jaunuolius ir prievarta vežė juos į sovietų armijos karinius dalinius, teisė juos laisvės atėmimo bausmėmis.
Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, nuo 1990 metų kovo 11 dienos prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakė 1562 jaunuoliai. Iš jų 67 buvo prievarta išvežti į sovietų karinius dalinius –21 jaunuolis 1990 metų kovo 27-osios naktį išvežtas į Magadano sritį, kiti 46 – sugaudyti pavieniui ir išvežti į kitus sovietų karinius dalinius. 20 vaikinų nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, trim iškeltos baudžiamosios bylos, trys jaunuoliai žuvo. 1465 vaikinai, norėdami išvengti prievartinės tarnybos ir sovietų armijos ar valdžios atstovų represijų, buvo priversti slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, palikti šeimas.
Tokiu būdu minėtu teisinės pagalbos prašymu Rusijos Federacija ketina vienu metu pradėti per 1,5 tūkstančio Lietuvos piliečių baudžiamąjį persekiojimą.
1990 m. birželio 5 d. Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija ir Lietuvos Helsinkio grupė informavo Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus Teisių Komitetą apie sovietinės okupacinės kariuomenės grobiamus ir prievarta vežamus į sovietų armijos karinius dalinius Lietuvos jaunuolius, nurodydamos, kad SSSR šiurkščiai pažeidžia 1949 metų Ženevos konvenciją (51 str.), draudžiančią į kariuomenę imti užimtų teritorijų gyventojus, kad SSSR pažeidžia Kopenhagos konferencijos Baigiamąjį dokumentą ir Paryžiaus chartiją naujajai Europai, kuri patvirtina įsitikinimų reiškimo laisvę ir draudžia savavališkus areštus ar sulaikymus, žiaurų, nežmonišką ar žmogaus orumą žeminantį elgesį. Taip pat minėtos Lietuvos žmogaus teisių organizacijos prašė JTO pagalbos, nes SSSR pasienio tarnybos neįleisdavo į Lietuvos Respubliką atvykstančių gydytojų, korespondentų, užsienio specialistų ir oficialių delegacijų dalyvauti Lietuvoje rengiamose tarptautinėse konferencijose, atskirais atvejais būdavo sulaikoma humanitarinė kitų šalių pagalba ir kt.
Dėl brutalaus sovietinės armijos elgesio Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija 1991 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi ir į tuometinį SSSR prezidentą M. Gorbačiovą, reikalaudama nutraukti SSSR vidaus reikalų ypatingos paskirties milicijos (OMON) bei reguliarios kariuomenės specialiųjų padalinių neteisėtus savivaliavimo ir teroro aktus prieš Lietuvos pareigūnus bei taikius gyventojus.
Tuo metu, kai Lietuvoje buvo grobiami, mušami jaunuoliai, iš jų tyčiojamasi, kai buvo planingai užpuldinėjami Krašto apsaugos, policijos ir muitinių darbuotojai, naikinamos muitinės techninės priemonės, kai 1991 m. liepos 28 d. Pasvalio rajone Lietuvos Respublikoje, buvo sudegintas Saločių muitinės pastatas, o 1991 m. liepos 31-osios naktį nužudyti Medininkų muitinės posto darbuotojai, SSSR prezidentas M.Gorbačiovas neigė SSSR valdžios sąsajas su minėtais sovietinių karinių dalinių įvykdytais teroro aktais bei išpuoliais prieš taikius civilius Lietuvos gyventojus. Jis netgi žadėjo ištirti incidentą, kai OMON Vilniuje užgrobė telefonų ir telegrafo centrą.
Taigi tuometinė SSSR valdžia atsiribojo nuo nusikalstamos savo kariškių veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl stebina Rusijos Federacijos teisėtvarkos institucijų iniciatyva minėtus nusikalstamus veiksmus priskirti Rusijos Federacijai, o juos priskirti tektų vadovaujantis pastarųjų teisiniais argumentais, kurie prieštarauja protingumo kriterijams. Pirmiausia sprendimas pradėti baudžiamąjį persekiojimą atsisakiusiųjų tarnauti kariuomenėje valstybės, kurios jau nebėra (SSSR panaikinta Rusijos Federacijos, Ukrainos ir Baltarusijos susitarimu 1991 metų gruodį.) teisine prasme yra condradictio ad absurdum.
Kita vertus, minėtu laikotarpiu Rusijos Federacijos konstitucija nenumatė prievolės jos teritorijoje tarnauti svetimos valstybės piliečiams, kaip ir sovietinių valstybių konstitucijos nenustatė prievolių jų teritorijose tarnauti Rusijos Federacijos piliečiams. Juolab nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai neprivalėjo tarnauti Rusijos Federacijoje, nei pastarosios piliečiai – Lietuvos Respublikoje.
Vis dėlto jeigu Rusijos Federacija siekia perimti jau neegzistuojančios valstybės (SSSR) kariuomenės prievoles ir dėl to ketina pradėti baudžiamąjį persekiojimą dėl 1990–1991 m. iš SSSR kariuomenės pasitraukusių ar atsisakiusių joje tarnauti Lietuvos Respublikos piliečių, tai jai dera prisiimti ir atsakomybę už visus Antrojo pasaulinio karo ir pokario nusikaltimus tiek Lietuvos, tiek ir kitų Baltijos valstybių teritorijose – masines žmonių žudynes, deportacijas į sovietinius Gulagus (Stalino valdymo metu jėga į Sibirą iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos ištremta per 220 tūkstančių žmonių, neįskaitant politinių kalinių, kurių buvo dar dešimtys tūkstančių), 1991 m. Sausio 13-osios žudynes Vilniuje bei kitus nusikaltimus, nes juos vykdė būtent SSSR kariškiai.
Lietuvoje dar labai daug žmonių, kuriems Rusija asocijuojasi su Levu Tolstojumi, Aleksandru Puškinu, Andrejum Sacharovu, Mstislavu Rostropovičiumi ir kitomis rusų tautos įžymybėmis. Dera nepamiršti, kad Rusijos Federacijos valdžios institucijoms siekiant perimti neegzistuojančios SSSR kariuomenės prievoles laisvų Baltijos valstybių atžvilgiu, teks kartu perimti ir visą SSSR blogio praeities paveldą bei nukentėjusių nuo SSSR tautų panieką Rusijos žmonėms – to pastarieji tikrai nenusipelnė.
Pasirašė:
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos signatarai:
LMA akademikas, profesorius Antanas BURAČAS
Profesorius Arimantas DUMČIUS
Profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Bronius GENZELIS
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC):
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas BUDNIKAS
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys KAUŠINIS
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas POVILAITIS
Lietuvos Helsinkio grupė – Stasys STUNGURYS
Asociacija Nepartinis demokratinis judėjimas – Krescencijus STOŠKUS