slaptai.lt
Kodėl šiandieninė Lietuva tiek mažai žino apie 1941-ųjų metų birželio sukilimą? Kodėl svarbu giliau pažinti Birželio sukilimo didvyrių sukilimą? Kodėl svarbu giliau pažinti Birželio sukilimo didvyrių likimus? Kuo skyrėsi Vilniuje ir Kaune veikusių sukilėlių taktika? Ar galėjo sukilėliai laimėti – deramai pasipriešinti sovietinei armijai? Koks likimas ištiko Vilniaus apskrityje veikusius sukilėlius – kaip sovietai juos tardė, kankino? Kuo įsimintina gruodžio 18-oji? Nejaugi sukilėlių atminimas tevertas paminklinės lentos Gedimino prospekte Vilniuje? Ką apie savo tėvus prisimena sukilėlių vaikai?
Slaptai.lt pateikia diskusijos, kuriai vadovavo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, įrašus. Diskusijoje dalyvavo (iš kairės į dešinę) Jonas Burokas, Romualdas Kripkauskas, Dalia Sadzevičiūtė-Vabalienė ir Aras Lukšas.
Keletas ištraukų iš sukilėlių vaikų ir bendražygių pasakojimų:
„Savo tėvo neprisimenu. Paskutinį kartą matėmės, kai man buvo vienuolika mėnesių. Jo, labai jauno žvalaus vyro karine uniforma padidintas puošniais rėmais portretas visada kabojo mūsų bute. Dar nemokėdama rašyti ant skiautelių popieriaus „rašydavau laiškus“ tėveliui į Rusija, o vakarais melsdavausi: „Dievuli, duok, kad tėvelis sugrįžtų“, – dideliame straipsnyje „Byla Nr. 34229, arba requiem tėvui ir jo draugams“ (Kardas, 1993 Nr.1–4, 1994 Nr. 1–4) rašo Dalia Sadzevičiūtė-Vabalienė.
Ir tęsia: „Bet jis negrįžo. 1941 metais mano tėvą, Lietuvos kariuomenės leitenantą Juozą Sadzevičių ir septynis jo bendražygius ir sušaudė Gorkio kalėjime. […]
Ilgą laiką apie mano tėvo leitenanto J. Sadzevičiaus likimą nieko nežinojome. Motina siuntinėjo laiškus į įvairias įstaigas, kariškių tremties vietas, teiraudamasi apie jį, vis Iaukdama sugrįžtančio. Laukė visą gyvenimą, net ir sužinojusi, kad nebegrįš, trisdetimt vienerių metų tapusi našle. […]
1957 metais iš tremties grįžo teisininkas Vladas Nasevičius, kurį su tėvu siejo bendra byla. Juos drauge tame pačiame vagone vežė į Rusiją, tame pačiame Gorkio kalėjime iki teismo kalino vienoje kameroje, drauge teisė. […] Atėjęs į mūsų namus V. Nasevičius pirmiausiai atsiklaupė prie tėvo portreto, pasimeldė, o paskui pasakė: „Aš atsiklaupiau prieš kankinį už Lietuvą!“
Antaną Skripkauską prisimena buvęs politinis kalinys, Vilniaus krašto žurnalistas Kazys Umbražiūnas: „Tai įdomi žemaitiška asmenybė. Jis pirmą kartą su mumis vilniečiais pasitiko Naujuosius 1940 metus ir visus pavergė savo draugiškumu, patriotiniais pokalbiais. Artimiau susipažinau Gorkio kalėjime. Apskritai, ir šiandien sunku pasakyti kas jis daugiau buvo – mokytojas, rašytojas ar kovotojas. Viena drąsiai galiu pasakyti – jis buvo didelis Lietuvos patriotas.“
Visi sušaudytieji ir ilgiems metams įkaltintieji Vilniaus LAF štabo nariai buvo jauni 30–37 metų vyrai. „Visi buvo drąsūs, ryžtingi, iniciatyvūs žmonės. Jiems tinka schema: patriotas-kovotojas-kankinys.“ (D. Sadzevičiūtė-Vabalienė)