Metai, prasidėję šaltakraujišku prancūzų satyrinio tabloido Charlie Hebdo redakcijos darbuotojų išžudymu, sukrėtė pasaulį, tačiau besąlygiškai tapatintis su šia redakcija, sutapatinusiai žodžio laisvę su patyčiomis panoro ne visi. Vienas iš jų – Vytautas Rubavičius, ištaręs: Liūdžiu ir užjaučiu, tačiau „Je ne suis pas Charlie“.
Uždarydami vaikus į tokias įstaigas tik imituojame rūpestį. Tai vaikų luošinimo verslas, – tokią išvadą padarė prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankiusi Švėkšnos ugdymo centre. Į vietos policijos komisariatą ji neužsuko, kodėl teisėsauga, sulaukusi net 18 pareiškimų, ilgą laiką vilkino prekybos vaikais bylą, nepasidomėjo.
Kad Švėkšnos ugdymo centre dedasi negeri dalykai, prisipažino žinojęs ir ten prieš dešimt metų dirbęs vaikų psichiatras bei žurnalistų etikos ekspertas Linas Slušnys. Jo žodžiais tariant, iš vaikų jis išgirdo istorijų, kurios jį „šiurpino“. Dar daugiau: jam „buvo iškilusi didelė moralinė dilema“ ir prisipažino: „klausytis tokių istorijų ir niekam nepranešti buvo labai sunku“.
„Glitu, neskanu ir labai negera…“ – taip socialiniame tinkle „Facebook“ apibendrino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ona Gasiulytė, perskaičiusi OMON smogikams Boleslovui Makutynovičiui ir Vladimirui Razvodovui paskelbtą išteisinamąjį nuosprendį, taip pat pranešė, jog dėl priimto nuosprendžio iš savo draugų sąrašo pašalino teisėjų kolegijai pirmininkavusį teisėją Audrių Cininą.
Nežinau, ką pati būčiau dariusi tokioje situacijoje, bet pasirašyti po tokiu nuosprendžiu nebūčiau galėjusi. Aukštesnės teismų instancijos sudėlios taškus ant i, bet man, kaip nepriklausomos Lietuvos pilietei (nukentėjusiai nuo sovietų okupacijos), toks nuosprendis nesuvokiamas, kaip ir kas ten beaiškintų, kas kaltas – prokurorai ne taip suformulavo kaltinimus ar dar kas nors. Glitu, neskanu ir labai negera… – sakė teisėja.
Darius Raulušaitis, tuo metu laikinai ėjęs generalinio prokuroro pareigas, pagaliau susivokė: „Esu kareivis. Nebent prezidentė mane pasikviestų pasikalbėti.“
Tokį atsakymą išgirdo žurnalistai, pasidomėję, ar D. Raulušaitis nemėgins pats pasikalbėti su prezidente, kad ši, užuot laukusi kitų Seimo rinkimų, vis dėlto teiktųsi paieškoti dar vieno kandidato į generalinius prokurorus?
Susidūrimas su nenudailinta gyvenimo tikrove padėjo susivokti, nors vieną akimirką, ir Mantui Adomėnui – Seimo nariui, konservatoriui:
Pamažu tampame „partinių broilerių perykla“: palankia terpe tarpti partinės karjeros profesionalams, kurie į partinę politiką nueina dar studijų metais ir neturi jokios savarankiškos patirties, jokio sąlyčio su gyvenimu už šios politikos ribų.
Finansų ministras Rimantas Šadžius, padaręs atradimą – „Lietuvoje egzistuoja progresinė mokesčių sistema, tačiau ji realizuojama kitu būdu“ – ko gero, bus dar vienas pretendentas į pasaulio ekonomikos vadovėlius.
Dainius Pavalkis – jau senokai nebe švietimo ministras, tačiau jo ištarą, atrodo, prisimins nepalyginamai ilgiau: „Turime suprasti, kad aukštasis mokslas yra paprastas geras biznis. Todėl į parodą ir važiuoja universitetai iš užsienio – jie nori parduoti paslaugą. Neturime fetišizuoti aukštojo mokslo sistemos kaip nuo Dievo“.
Dievu švietimo sistemoje tapo reitingai, o jų besivaikantys universitetai – „dvasios Aušvicu“ – taip apie aukštojo mokslo Lietuvoje krizę atviroje paskaitoje svarstė filosofas Alvydas Jokubaitis. Ir pastebėjo: „Gali būti, kad tarp religijos pažeminimo, filosofijos paniekinimo ir universitetų virtimo fabriku yra glaudus ryšys“.
Į Alvydo Jokubaičio keltą, atrodytų, retorinį klausimą: „Jeigu universitetas nemoko pilietinės ir politinės atsakomybės, tai kam Lietuvai reikalingas toks universitetas?“ netiesiogiai atsakė ir Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Svarstydamas apie tai, ar Konstitucinis Teismas neviršijo savo įgaliojimų apribodamas Tautos – suvereno – teises referendumu tartis, kaip tvarkytis savo valstybėje, jis pareiškė: Konstitucija yra vertybių sistema. Tam tikros vertybės yra tokios, kurių atšaukti negali net ir pati tauta. Tik Konstitucinis Teismas – taip nepasakė, bet leido suprasti.
Kad Lietuvoje darosi keisti dalykai, įžvelgė ir ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Palaukit, kas čia yra? Autokratinė šalis? – nusistebėjo premjeras, kai prezidentė kategoriškai atmetė Vydo Gedvilo kandidatūrą į švietimo ministrus, kaip Lietuvoje jau įprasta, pamojavusi STT pažyma.
Tiesa, ta nuostaba truko neilgai.
Dar vienas „slaptų pažymų“ skandalas kilo rudenį, kai Prezidentūra pasistengė paieškoti sąlyčio taškų su Seimu – kad trečiojo kandidato į generalinius prokurorus svarstymo procedūra praeitų sklandžiau. Tiesa, vėliau bandyta prezidentės pateiktą informaciją sumenkinti, net STT ir prokuratūra palaikė tai prielaida, spėjimais ir nuogirdomis ir tuo pagrindu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Laimei, prezidentės garbę ėmėsi ginti Seimo narys Povilas Urbšys, apskundęs tokį Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Vykstant piliečių iniciatyvai „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“, kuri pateikė Seimui svarstyti kone 70 tūkst. piliečių parašais paremtas naujas piliečių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose reglamentuojančias įstatymo nuostatas, habil. dr. Ona Aleknavičienė stebėjosi:
Paradoksas, bet kalbininkams tenka aiškinti, kad rašyti valstybine kalba nėra nusižengimas.
Europoje kilus neregėto masto pabėgėlių krizei ir Lietuvai nori nenori prisiėmus tam tikrus įsipareigojimus, kilo rūpestis, kaip susirasti tų pabėgėlių… Mat paaiškėjo, jog „didelė dalis pabėgėlių apskritai apie Lietuvą nieko nėra girdėję“, ir nuspręsta, jog geriausia pozityvios informacijos apie Lietuvą sklaida būtų „lankstinukų pavidalu“, – taip po Vyriausybės posėdžio savo mintimis dalijosi Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus.
Kadangi Europa Sąjunga vis dar laisvų valstybių sąjunga, čia kartais kyla ir nepatogių, iš pirmo žvilgsnio, retorinių klausimų, pavyzdžiui, ar gali vienos suverenios šalys primesti kitoms suverenioms šalims pabėgėlių kvotas ir net bausti už tai, jei kuri nors šalis atsisakytų? Europos Parlamento pirmininkas vokietis Martinas Schulzas Vokietijos televizijos ZDF eteryje buvo tiesmukas – gali: Europos bendruomenės dvasia, reikalui esant, turi būti primesta jėga:
Ultranacionalistų Europa – jei ji laimės, ji taps jų Europa ne tik šiuo klausimu, bet ir daugumoje kitų. Mums reikalinga Europos bendruomenės dvasia. Ir reikalui esant ji turi būti primesta jėga. Negali būti taip […], kad globalizacijos amžiuje globalias problemas spręstume nacionalizmu. Reikiamu metu turime kovoti ir pareikšti, kad reikalui esant, pasieksime savo būtent kova.
Kodėl globaliame amžiuje globalių problemų negalima spręsti dialogu ar net debatais, deja, nepasvarstė.
Ta proga Tiesos.lt siūlo prisiminti ir vieną Vengrijos Ministro Pirmininko Viktoro Orbano citatą iš interviu savaitraščiui „Die Weltwoche“:
Mes praradome tai, kas Europą darė patrauklią, ir tai, kas joje taip patiko mums, vengrams: laisvus politinius debatus. Politinis korektiškumas pavertė Europos Sąjungą tam tikru karaliaus dvaru, kur kiekvienas privalo elgtis mandagiai, nors migracija visą laiką yra mums neatidėliotina problema.
Europos viešajame diskurse nekalbama apie fundamentinius dalykus, iš kurių, tiesą sakant, anos gražiosios temos kyla: nekalbama apie laisvę, krikščionybę, nekalbama apie tautą ir pasididžiavimą. Tiesmukai sakant: Europos viešajame diskurse šiandien vyrauja Europos liberalų tauškalai gražiomis, bet antrinėmis, ne tokiomis svarbiomis temomis.
O ką iš pernai metų skaitytų ar girdėtų minčių pasiūlytumėte Jūs, mūsų skaitytojai?
Laukiame Jūsų pasidalijimų, pasvarstymų komentaruose.
Tiesos.lt redakcija