tv3.lt | 2007 m. balandžio 30 d.
Ketinau šį komentarą rašyti apie prezidento sprendimą vetuoti įstatymo pataisą dėl KGB rezervo karininkų. Valstybės vadovo žingsnis – iškalbingas. Ypač jo metinio pranešimo kontekste. Žodžiais reiškęs rūpestį, esą „viešajame gyvenime iki šiol veikia vertybes atvirai ignoruojantis požiūris“, veiksmais tai ir pats patvirtino.
Vis dėlto šį įvykį praėjusią savaitę nustelbė kitas, tikrovės atspindėjimo netikėtumu nustelbęs, mano nuomone, ne vien pasiūlymą išbraukti iš įstatymo „KGB bei kitų SSRS specialiųjų tarnybų rezervo karininkų“ sąvoką, bet ir riaušes Taline.
Turiu galvoje vieno televizijos laidų vedėjo privataus vakarėlio pristatymą spaudoje, žurnalisto profesijos nuvertinimo ir susirinkusiųjų nureikšminimo mastais vertą „metų svogūno“.
Žmogus, akivaizdžiai ignoruojantis profesionalaus darbo kriterijus atitinkančią žurnalistiką, spaudos skiltyse pristatomas nelyginant šventasis Petras, su raktais nuo „visuotinio matomumo rojaus“.
Netektų tuo labai stebėtis, jei tai būtų tik profesinių kvalifikacijų nuostolius lydinti asmeninė drama, siekiant būtinai atkreipti į save visuomenės dėmesį ir pateisinti buvimo eteryje laiką. Bulvarinės spaudos puslapiuose tokių pavyzdžių – gausybė, nei jie ką labai stebina, nei domina.
Tačiau šis atvejis vis dėlto – išskirtinis. Žurnalisto atviravimai, kaip buvo kuriamas įspūdingų matmenų jo portretas, kuriam pakabinti žmogus pasijuto netgi stingąs erdvių, yra įtikinami asmenybės formatui pajusti. Svita, išsirikiavusi į eilutę pasilenkti prie „televizijos popiežiaus“ žiedo akies, – dar įspūdingesnė: du prezidentai – V. Adamkus ir A. Brazauskas, ministras pirmininkas G. Kirkilas, saugumo viršininkas A. Pocius, prezidento patarėjas L. Bielinis, URM‘o eksflagmanas A. Valionis, „Ekskomisarų biuro“ bei Seimo NSGK eksvadas A. Sadeckas, eiliniai Seimo nariai ir europarlamentarai, daugelis kitų varinėmis uniformų sagomis spindinčių politikos žvaigždžių ir žvaigždelių. O ko vertas vien „scenos darbininkų“ korpusas: E. Kaniava, V. Prudnikovas, S. Povilaitis, V. Kernagis, D. Meiželytė, A. Pilypaitė, ŽAS‘ai!..
Maždaug 200 politikos, verslo, pramogų pasaulio bei sporto, tos pačios spaudos žodžiais tariant, „įžymybių“ susirinko ant kilimo pas laidų vedėją. Ir ne šiaip sau kokioje nors „Forum Palace“, gyvenimo „lūzerių“ susirinkimo vietoje, bet ten, kur renkasi „vineriai“, – Vyriausybės svečių namuose Latvių gatvėje. Viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apsaugos vyrai buvo pastatyti žiūrėti, kad niekas nepertrauktų iškilmingų tostų ir odžių, o bloknotėliais, šratinukais, diktofonais, foto ir TV kameromis aprūpinti korespondentai skubėjo viską tinkamai įamžinti!..
Šitokio ištikimųjų maršo ir šlovės parado galėtų pavydėti gal net ir pats Kimas! „Atvyko net 99 procentai kviestų svečių“, – neslėpė pasididžiavimo šios garbinimo fiestos sėkme jos organizatorius, vienos paslaugų bendrovės vadovas. Stebėtis netenka: susilaukti vardinio kvietimo iš asmenybės, kurios portretai jau dabar puikuojasi ant didelio formato drobių, akivaizdžiai daro įspūdį net ir svečiams, kuriems vaikščioti be apsaugos draudžia valstybės protokolas.
Priežastys – svarios. Vakarėlio šeimininkas, įpratęs tildyti ir be ceremonijų užčiaupti jam neįtikusius TV studijos svečius, kaip kukliai prisipažino savo iš anksto pasirašytoje prakalboje puotos dalyviams, mokyti kitus buvo įpratęs jau nuo mažumės. Priešingai žydų išminčiui Gaonui, kuris sakė, jog iki 40-ties metų žmogus privalo mokytis pats ir tik jau po to gali pradėti mokyti kitus, TV „žvaigždės“ titulu „prieš jo norą“ vainikuotas keturiasdešimtmetis drąsiai atvėrė savo patirties šulinius: iš pradžių mokė tėvus, kad naktimis miegoti nebūtina, paskui – aiškino mokytojams, kaip jie turi jį mokyti.
Yra ko privengti tokią praktiką turinčio mokovo, ypač pradedantiems valstybininkams, prezidentaujantiems dar tik pirmą dešimtmetį, juo labiau – vos penkmetį kojas teapšilusiems valstybės vadovams ar nė tiek ministrų batuose neišsilaikiusiems politinių spektaklių artistams. Gaonas per anksti numirė, būtų daug išmokęs. O ypač regint, kaip stropiai šį mokslą kremta net ir devintą dešimtį pradėję mūsų laikų valstybininkai, teisingai perskaitę pakvietimo turinį ir atėję papūsti varinių trimitų mokytojo iš televizijos garbei.
Ir tai sakau be jokios ironijos. Negalima nepripažinti tam tikro išradingumo ir savotiško humoro jausmo žmogui, gebančiam išsikviesti pas save saugumo viršininką, įduoti jam smuikelį ir priversti groti susirinkusiųjų linksmybei, korespondentų džiaugsmui ir skaitytojų juokui. Arba pristatyti mušti būgną buvusį užsienio reikalų ministrą ir regėti jį atliekant tai su noru, aktyviai… Pilotažas – aukštas, būtų nesąžininga to nepripažinti.
Vienas kolega, turintis dovaną itin reikliu žodžiu drausminti nuosaikumo ribas laužančius politinės scenos artistus, andai yra aiškinęs: pastebiu, kad kuris nors politikas užsimiršta, ima labai garsiai reikštis – užvažiuoju. Susitinku – nesisveikina. Aš jam – stipriau. Dar nesisveikina. Tada – dar stipriau. Pagaliau pamatai, kad akys jau spindi uolumu – sveikinasi nuo tolo, iš kitos gatvės pusės…
Reportažas apie „žmogaus legendos ir ekrano aristokrato“ (V. Kernagis) puotą palaikymo grupei gerai atskleidžia laiką, žmonių galvojimą, vertybes, požiūrį į vieni kitus, tarpusavio santykius. Nuostabu, kiek nedaug sostinėje tepasikeitė principinės nuostatos per pasktaruosius 500 metų. Štai Vilniaus papročių aprašymas XVI a. išleistame Brauno pasaulio miestų atlase.
Vakarų europiečiui Vilniaus žmonės tada atrodę „nemokyti, vergiškos prigimties, nematę jokių laisvųjų menų ir į juos nelinkę, neveiklūs, tinginiai ir dykūnai, neturintys jokios laisvės, tikri vergai, laikomi kilmingųjų nuosavybe. Tačiau jie patys, kaip atrodo (nuostabu girdėti!), džiaugiasi tokiu gyvenimu. Savo šeimininkus tuo karščiau myli ir rodo jiems tuo didesnį paklusnumą ir ištikimybę, kuo žiauriau ir negailestingiau šie juos bara ir muša. […] Ne ką geresnis ar pranašesnis yra kilmingųjų gyvenimo būdas, tik tiek, kad jie dėvi prabangesnius rūbus, papuoštus ir išsiuvinėtus auksu bei sidabru, ir taip rodo savo kilmingumą.“
Ypač įspūdingai senojoje knygoje aprašomi Žygimanto Augusto laikų Vilniaus vežikai ir kinkomieji gyvuliai, kurie yra tokie pat „stiprūs ir žiaurūs“. Vežikai, anot minėto liudijimo, „valgo prastą duoną, česnakus, gyvena vargingai, vietoj pagalvės pasideda lentą arba akmenį. Kinkomiesiems gyvuliams nekloja šiaudų, o pavargusius apdengtus arba apsnigtus nuveda į girią, kur šie ėdesio išsikasa kojomis iš po sniego, kartu pasidarydami sau kelią ir praėjimą. Vežikai totoriai visiems pirkliams, net ir svetimšaliams labai ištikimi. Tačiau jeigu iš tų, kuriuos nuvežė, negautų raštiško ištikimybės, stropumo ir sąžiningumo paliudijimo ir nenuneštų jo savo šeimininkui, kurių vergai yra, tuojau būtų pakarti.“
Tad ar verta stebėtis, kad „totorių“ atėjo ir į priėmimą Žvėryno Svečių namuose, o požiūriai į žmogų ir jo būties prasmę tada ir dabar – tokie panašūs. Juk dar nė penki šimtai metų nepraėjo nuo laikų, kada per vakarą neleisti sau pralošti kortomis kelių šimtų baudžiauninkų ar net ir dvaro būdavo laikoma paniekos vertu neturto pripažinimu.
Ir dar viena paralelė tarp XVI-ojo ir XXI-ojo amžiaus vilniečių. Pasak to paties Brauno atlaso, „niekur nėra tiek daug aklų žmonių, kaip tame mieste“. Tik priežastys tos negandos – skirtingos. Karaliaus Žygimanto Augusto laikais žmonės namuose „amžinai skendi dūmuose (mat visai neturi kaminų) ir todėl apanka“. Prezidentiniais laikais kaminai išmūryti ir dūmai akių nebegraužia. Tai kodėl ne visi mato?
Metiniame pranešime prezidentas retoriškai klausė: „Ar reikalingi piliečiai, gebantys kritiškai analizuoti mūsų ir mūsų kaimynų praeitį ir dabartį, nepasiduodantys manipuliacijoms, suprantantys demokratinių vertybių svarbą ir pasirengę jas ginti?“
Abstrakčioje, atitrauktoje nuo gyvenimo tikrovės plotmėje – skamba dramatiškai. O konkrečioje? Tarkime, tame pačiame vakarėlio Svečių namuose ratelyje? Ar ten šauniai šventusieji – ir pirmiausiai politikai bei žurnalistai – geba patys „kritiškai analizuoti“ ne tiek kitus, kiek savo pačių elgesį bei akivaizdų abipusį interesų konfliktą?
Nesunku įsivaizduoti, kad daugumai anos džiaugsmo šventės dalyvių panašūs klausimai buvo nė motais. Tačiau bent vienas žmogus, daugiau nei dešimtmetį dirbęs „Laisvosios Europos“ radijuje, turėjo prisiminti be išlygų taikomo LER/LR profesionalių žurnalistikos standartų kodeksą, bent psichologiškai turintį tebesaistyti, kurio nuostata apie etišką žurnalisto elgesį skelbia:
„LER/LR personalas ir laidų bendradarbiai privalo laikytis aukščiausių etikos standartų visose situacijose, ypač stengtis išvengti interesų konflikto ar net prielaidų jam atsirasti, santykiuose su privačiais asmenimis, grupėmis, politiniais ar komerciniais veiksniais tiek radijo transliacijų plotmėje, tiek už jų ribos. LER/LR žurnalistai ir bendradarbiai jokiais atvejais negali piktnaudžiaudami savo, kaip visuomenės figūros ar geros LER/LR reputacijos, statusu aukštinti privačių asmenų interesus ar laimėjimus.“
Kas čia turėjo „nepasiduoti manipuliacijoms“, suprasti „demokratinių vertybių svarbą“, kas jas turėjo „ginti“? Ar bent jau – pasisaugoti nuo abi puses sutepančios akistatos?
„Kai prisimenu, kad Dievas yra teisingas, aš nerimauju dėl savo šalies“, – yra sakęs JAV prezidentas Thomas Jeffersonas. Juo labiau yra pagrindo nerimauti dėl valstybės, kuri telpa Svečių namuose Žvėryne ir kurios vertybės tokios svetimos sveikam protui.