„XXI amžius“ | 2011 m. sausio 14 d.
Su kunigu Robertu Grigu kalbasi Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Bataitytė.
Ko mus moko 1991-ųjų sausio 13-oji? Kaip tą pamoką išmokome?
Sausio 13-oji atskleidžia daug tiesos apie žmogų, apie Lietuvą ir mus supantį pasaulį. Žmogus, remdamasis tikėjimu į Dievą, orientuodamasis į prigimtines vertybes (sąžinę, orumą, Tėvynės meilę), gali gyventi nesavanaudiškai ir netgi mirtį pasitikti nenusilenkęs melui. Tačiau žmogus taip pat gali tapti aklu ideologinių konstruktų vergu, kuriam išdavystės kaina – svetimų tankų pagalba įtvirtinti okupacinę valdžią – neatrodo per didelė. Pamoką vis dar mokomės ir turbūt mokysimės, kol gyvuos lietuvių tauta ir valstybė: kaip ugdyti visuomenę, jaunąją kartą, kad išbandymų metui atėjus viršų paimtų ištikimybė ir atsakomybė, o ne rūpestis gelbėti savo kailį.
Kaip 1991-ųjų sausio įvykiai Jums atrodo dabar, po 20 metų? Kokie įspūdžiai išliko iš ano sausio?
Po dviejų dešimtmečių kai kurios įvykių detalės nutolsta, jas vėl atgaivina ano meto nuotraukos ar drauge budėjusių žmonių prisiminimai. Tačiau esminės patirtys išlieka ryškios ir gyvos – nepaprasta dvasinės vienybės ir ryžto dvasia, budėjusių aplink strateginius šalies objektus brolybė, kokią sukuria tik mirties artumas – bet prasmingos mirties, dėl teisingo visos tautos tikslo. Išliko atmintyje būtent virš parlamentą saugančių žmonių jūros – maldos, giesmės, veidų ir žiburių jūros naktyje – tvyrantis savojo teisumo, šio taikaus pasipriešinimo teisumo jausmas. Manau, jis ir buvo mūsų jėga, kuria įveikėme brutalią agresorių prievartą.
Kaip 1991-ųjų sausio 13-oji paveikė Jūsų gyvenimą? Kokių negrįžtamų poveikių dėl to įvyko?
Toji mūsų laisvės kovos persilaužimo savaitė leido įgyvendinti svajonę, kuri brendo vaikystėje klausantis motinos dainuojamų partizanų dainų – kažkuo pasitarnauti savo Tėvynės laisvei. Apvaizda suteikė gerą progą panaudoti kunigystės dovaną, kai žudynių naktį, laukiant sovietų kariuomenės atakos, pasilikusiems parlamente deputatams ir aplinkui rūmus budintiems gynėjams suteikiau bendrą nuodėmių atleidimą – generalinę absoliuciją, Bažnyčios numatytą galimos masinės žmonių žūties atvejams.
Negrįžtami apsisprendimai, kurie ir atvedė į Lietuvos gynėjų gretas Vilniuje 1991 m. sausyje, mano gyvenime įvyko anksčiau – kai paauglystėje įsitraukiau į patriotinio katalikų pogrindžio veiklą, 1982 metais sovietų kariuomenėje viešai atsisakiau prisiekti okupantų armijai, o 1987 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavau mitinge, pasmerkusiame Molotovo-Ribentropo suokalbį. 1991 m. sausis buvo logiška gyvenimo pasirinkimo tąsa.
Ką manote apie dabartinę padėtį Lietuvoje?
Krikščionio akimis žiūrint, padėtis nėra labai išskirtinė. Visais laikais vyko krizės, buvo žinoma ekonominė ir politinė korupcija, dalies visuomenės polinkis nesirūpinti bendrųjų reikalų geresniu tvarkymu, pasyviai laukiant, kad „valdžia“ viską padarys. „Pasaulyje vyksta kova tarp šviesos ir tamsos“, – pasakė vienas išmintingas žmogus. Svarbu, kad kuo daugiau piliečių rūpintųsi padauginti šviesos apraiškų savyje ir savo aplinkoje, ypač atlikdami savo profesines pareigas. Ir visais įmanomais būdais burtis, ieškoti bendraminčių, neabejingų savo šalies likimui, galinčių veikti išvien – kaip Sąjūdyje. Tuomet galėsime tikėtis geresnės, žmoniškesnės ateities.
Kartais tenka girdėti sakant: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“. Ką į tai galėtumėte pasakyti? Ką pasakytumėte tiems amžinai aimanuojantiems, kad viskas blogai, „prie ruso buvę geriau…“
Sakantys „ne už tokią Lietuvą kovojome“ yra iš dalies teisūs, nes kovojome iš tiesų už idealią Lietuvą – už orią, laisvą šalį, valdomą socialinio teisingumo ir sudarančią sąlygas kiekvieno savo vaiko pilnutiniam išsiskleidimui, gėrio kūrybai. Už šalį, kokia gyvena visų besiaukojančių dėl jos vizijoje. Už tokią Lietuvą, kaip siekiamybę, ir toliau turime sutelktai visose srityse kovoti. Nes tik tokiu būdu galėsime ją priartinti prie realaus gyvenimo. Atsisakius asmeninių ir visuomeninių pastangų kurti gėrį, jau vyksta regresas.
Tvirtinimai, kad „prie ruso buvę geriau“, yra didžiausia nesąmonė. Laisvė yra esminė žmogaus ir tautų prigimties savybė, atsisakyti jos, gerai jaustis svetimos savanaudiškos valios tvarkomam – reiškia atsisakyti savo žmogiškumo. Taip šventvagiškai murmančius gali truputį pateisinti (bet ne išteisinti, nes sveiko žmogaus niekas neatleidžia nuo pareigos pačiam mąstyti) nebent vadinamasis optinės apgaulės fenomenas – kai į praeitį nutolę dalykai regisi rožinėmis spalvomis. Taip panaikinus baudžiavą ir atkūrus Pirmąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką kai kurie žemės gavę valstiečiai aimanavo, kad „prie caro buvo geriau“ – visus reikalus tvarkė dvarininkas, o „prie Lietuvos“ tenka galvą sukti pačiam… Tie murmesiai dažniausiai reiškia tą pačią baudžiauninko dvasią – nenorą imtis iniciatyvos, būti savo likimo kalviu. O tai, pripažinkime, iš tiesų nelengva – reikia liautis girtauti, daryti pokyčius nulemiančius sprendimus, drįsti atsakomybę prisiimti už save, savo šeimą, savo atliekamą darbą.
Ką manote apie tautos emigraciją? Ar, Jūsų akimis, įmanoma sustabdyti šį procesą?
Masinę ir negausiai tautai gana grėsmingą emigraciją lemia keleto veiksnių mums nepalanki sanpyna. Tai mano jau minėtas pookupacinis sindromas, kai mieliau renkamasi išvykti į šalis, kur gerovė jau sukurta, o ne kasdieniu darbu (ir politiniu, visuomeniniu darbu) gerinti savo valstybės kokybę. Prisideda ir sovietinės ideologijos paliktas vertybių vakuumas. Krikščioniškasis tikėjimas, kuris vyresniajai kartai padėjo nepalūžus ištverti kur kas didesnius sunkumus Lietuvos giriose ir tremtyje, viduriniosios, sovietmečiu brendusios kartos, neretai redukuojamas iki sentimentalios Kūčių ar margučių tradicijos. Jis nelemia likiminių pasirinkimų, todėl netampa pakankamu motyvu, galinčiu atsverti materialistines pasiūlas. Emigracines nuotaikas skatina ir globalėjantis pasaulis, kai tampa lyg ir nelabai svarbu, kurioje šalyje gyvensi ir dirbsi, kokia kalba kalbės tavo vaikai. Pasipriešinti šioms, objektyviai į tautos ir valstybės nykimą vedančioms tendencijoms galime ir privalome visais turimais ištekliais, pirmiausia tautinio valstybinio susipratimo ištekliais. Bažnyčia – kantriai atkurdama krikščioniškųjų vertybių įtaką svarbiems tikinčiųjų gyvenimo pasirinkimams. Valstybė – nustatydama visiems politinio ekonominio lauko „žaidėjams“ garbingas „žaidimo taisykles“ ir bešališkai kontroliuodama jų laikymąsi. Mokykla, patriotinės organizacijos – ugdydamos sąmoningą, mylintį Lietuvą pilietį. Tik taip veikdami išsaugosime Sausio 13-osios gynėjų dvasią ir būsime verti žuvusiųjų kraujo aukos.
Dėkoju už Jūsų mintis.