Andrius Kubilius („Kubilius: Hitleris absoliučią daugumą įgaliojimų susikūrė per referendumus“): „Aš vis paminiu Vokietijos prieškario ar tarpukario istoriją, tai Hitleris absoliučią daugumą įgaliojimų ir persekioti mažumas, ir persekioti tuos pačius žydus, jis susikūrė per referendumus. Jis turėjo keistą sampratą apie savo teisėtumo įtvirtinimą ir bet kokiems savo veiksmams paprašydavo tautos, kad ji tą teisę suteiktų. Vokiečių tauta, jos dauguma didele balsų dauguma iškankinta po Pirmojo pasaulinio karo, balsavo su dele balsų dauguma suteikdama jam absoliučią daugumą.“
Kaip Vokietijos pilietis, turiu pareigą pataisyti buvusio premjero istorijos žinių spragas. Sunku tikėti, kad protingas politikas darytų tiek daug klaidų keliuose sakinuose.
Referendumai Hitlerio atėjimui į valdžią ir įsitvirtinimui joje didelės reikšmės išvis neturėjo. Pirmas įvyko 1933 m. lapkritį – išstojimas iš Tautų sąjungos: 95 proc. už. Žinoma, tai nebuvo sąžiningas, atviras, demokratiškas referendumas. Antras – 1934 m. rugpjūtį, kai tauta po prezidento Hindenburgo mirties palaimino kanclerio ir prezidento pareigų sujungimą. Panašus rezultatas.
Bet visas valdžios užgrobimo procesas iki tol vyko be „tautos daugumos“ balso (vėliau dar vyko referendumai dėl Reinlando užėmimo ir Austrijos prijungimo). Galima net pasakyti, kad Hitleris per referendumus nieko nesusikūrė. Tokie balsavimai buvo farsai ir tik pagražino jau įvykusius faktus ar jau priimtus sprendimus, taigi tautos valia iš tikrųjų niekam nerūpėjo.
Lemtingus įgaliojimus 1933 m. davė Reichstagas (žinoma, jau įbaugintas, komunistai jau pogrindyje/kalėjimuose). Hitleris 1933 m. žinojo, kad tautos dauguma jo (dar) nepalaiko (!), todėl elgėsi gudriai ir šaltakraujiškai. Padėjo ir dešiniųjų (ultrakonservatorių) naivumas (galvojo, kad Hitlerį suvaldys).
Taigi demokratiškais būdais – ar per parlamento rinkimus ar per referendumą – tauta Hitleriui nesuteikė absoliučios daugumos. Net per rinkimus 1933 m. kovą (jau po valdžios paėmimo!) NSDAP surinko ‘tik’ 44 proc. (rinkimai jau tik iš dalies demokratiški).
Kubilius klaidina žmones.
Pirma, jis turėtų tos šalies istoriją suprasti, paskui – vis minėti.
Siūlyčiau tekstą melo detektoriams. Vokietijos tų metų patirtis Lietuvos diskusijose, sakyčiau, ne prie ko. Po karo buvo pasistengta sustiprinti parlamento ir kanclerio poziciją, sąmoningai susilpnintos prezidento galios.
Dėl referendumų geriau žiūrėkime į Šveicariją…
Trumpai apie autorių: Holger Lahayne – Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios katechetas, Vilniaus parapijos antrasis dvasininkas; LKSB (Lietuvos krikščionių studentų bendrija) tarybos pirmininkas; EBI (Evangelinis Biblijos institutas) dėstytojas; Vokietijos pilietis.