Autorė yra Lvivo katalikiško univeriteto profesorė
(Pranešimas padarytas konferencijoje 2024 m. liepos 14 dieną Laisvės kovotojų atminimo šventės metu, Didžiosios kovos apygardos partizanų parke)
Jūsų Ekscelencijos Vyskupai, mieli Kunigai, Gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josyp Slipyj.
Šiemet minime 10 metų nuo Alfonso Svarinsko mirties ir 40 metų nuo Josyfo Slipyj mirties. Šios dvi didžios istorinės asmenybės yra ištvermingos kovos su bedieviška represine sovietine sistema simboliai. Patyrę persekiojimus ir kančias jie abu išėjo nugalėtojai. Ir šiandien, Josyfo Slipyj garbei skirto paminklinio kryžiaus Didžiosios kovos apygardos partizanų parke pašventinimo dieną, dera pagerbti jųdviejų atminimą ir priminti dviejų didžių asmenybių ir Dievo tarnų draugystės ryšį.
Formacija (1892–1922 m.)
Slipyj išgyveno ilgą formacijos laikotarpį, trukusį daugiau nei 30 metų. Jis gimė gilaus tikėjimo valstiečių šeimoje, kuri įskiepijo jam meilę Kristui. Pajutęs Dievo kvietimą, po vidurinės mokyklos baigimo jis įstojo į dvasinę seminariją, ir 1917 m. rugsėjo 30 d. metropolitas Andrejus Šeptickis suteikė Slipyj kunigystės šventimus. Gavęs metropolito palaiminimą jis tęsė studijas Insbruko universitete ir apgynė pirmąją daktaro disertaciją bei gana greitai, maždaug per vienerius metus, parengė habilitacinį darbą.
Dėl Austrijos imperijos žlugimo ir Ukrainos–Lenkijos karo grįžti į namus nebuvo įmanoma, todėl Slipyj dar dvejus metus tęsė studijas Insbruke, o po to dvejiems metams išvyko į Romą, kur Grigaliaus universitete parašė ir apgynė antrąją daktaro disertaciją.
Akademinis laikotarpis (1922–1945 m.)
1922 m. vasarą grįžęs į tėvynę, jis ėmė dėstyti dogmatiką Lvovo dvasinėje seminarijoje, o po dviejų metų tapo jos rektoriumi (1924–1929 m.). Slipyj uoliai darbavosi ruošiant dvasios darbininkus Ukrainos graikų apeigų bažnyčiai (UGAB) ir kūrė Teologijos akademiją, svajodamas paversti ją universitetu. Prisimindamas tą laikotarpį jis sakė: „Kaip žmogus, savanoriškai tapęs Kristaus kaliniu, tarnavau kadaise tokiam ryškiam Ukrainos teologijos mokslui, stengiausi prikelti jį iš griuvėsių ir atgaivinti suvokdamas, kad mokslas yra vienas kertinių tautos atgimimo ir stiprybės akmenų, o teologijos mokslas įgyvendina Kristaus evangelijos įsakymą: Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 19).“ Ši Slipyj tarnystė nebuvo lengva, netrūko rūpesčių ir kliūčių.
Tačiau nepaprastas jo darbštumas ir organizaciniai gebėjimai davė vaisių: po penkerių metų, 1929 m., buvo įkurta Lvovo teologijos akademija, kurios rektoriumi buvo paskirtas Slipyj. Jis dėjo visas pastangas, kad Akademija taptų mokslo centru, o ilgainiui – universitetu, turinčiu teisę teikti daktaro laipsnius. Per 10 metų akademija tapo autoritetinga švietimo įstaiga.
Tačiau Slipyj planams sutrukdė karas ir 1939 m. sovietų okupacija. Atėjus bolševikams, prasidėjo represijos, seminariją užėmė sovietų kariuomenė. Metropolitas Šeptickis baimindamasis, kad gali būti nužudytas, pasirūpino įpėdinio paskyrimu ir pasirinko Josyfą Slipyj.
1939 m. gruodžio 22 d. jis buvo slapta įšventintas vyskupu. Kai 1944 m. lapkričio 1 d. metropolitas Šeptickis mirė, jo vietą užėmė Slipyj. Tačiau jam nebuvo lemta vykdyti savo pareigų. Po penkių mėnesių, 1945 m. balandžio 11 d., jis buvo suimtas kartu su kitais UGAB vyskupais, ir jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė.
Įkalinimo laikotarpis (1945–1963 m.)
Prasidėjo metropolito kryžiaus kelias – 18 prievartos, kalinimo, lagerių, etapų ir tremties metų. Štai kaip jis pats apibūdina šį savo gyvenimo laikotarpį:
„Naktinis kalinimas, slapti teismai, nesibaigiantys tardymai ir šnipinėjimas, moralinė ir fizinė prievarta, žeminimas, kankinimai, badas; nedori tyrėjai ir teisėjai, prieš kuriuos aš, kalinys katorgininkas, „tulysis Bažnyčios liudytojas“, išsekęs, fiziškai ir psichiškai, liudiju nebylią ir mirčiai pasmerktą gimtąją savo Bažnyčią… […]
Šiame kryžiaus kelyje dėl kalinio Kristaus mane stiprino suvokimas, kad kartu su manimi eina ir mano dvasinė kaimenė, gimtoji ukrainiečių tauta, visi vyskupai, kunigai, tikintieji, tėvai ir motinos, maži vaikai, pasiaukojantis jaunimas ir bejėgiai seneliai. Aš nesu vienas!
Slipyj buvo teisiamas keturis kartus, ne kartą įkalbinėtas atsisakyti vyskupo pareigų ir bendradarbiauti su sovietų valdžia, kuri jam siūlė Kijevo metropoliją ir kitų privilegijų su sąlyga, kad pereis į stačiatikybę. Tačiau vilionėms jis nepasidavė ir liko ištikimas Dievui ir kenčiančiai savo Bažnyčiai.
Pirmą kartą už „priešišką veiklą“ jis buvo nuteistas 1946 metais 8 metams kalėjimo. Bausmės pabaigos sulaukė 1953 m. Ji sutapo su Josyfo Stalino mirtimi ir politinės vadovybės pasikeitimais. Tuo metu SSRS puoselėjo viltis pagerinti santykius su Vatikanu ir norėjo tam panaudoti Slipyj. Metropolitas buvo atgabentas į Maskvą, ir KGB bandė su juo derėtis bei pavedė parašyti UGAB istoriją. Jam net buvo leista dirbti didžiausioje SSRS Lenino vardo bibliotekoje.
Slipyj pradėjo darbą, bet iš derybų nieko neišėjo. Po Berijos nužudymo jos baigėsi, ir Slipyj buvo ištremtas penkeriems metams į Maklakovą (netoli Jenisiejaus, Krasnojarsko kraštas). Būdamas tremtyje jis toliau rašė UGAB istoriją ir per 5 metus parašė 5 tomus. Be to, slapta vykdė sielovadą ir stengėsi palaikyti ryšį su savo Bažnyčia, stiprindamas savo kaimenę ir dvasininkus laiškais bei sielovadiniais pranešimais.
1958 m. birželį Slipyj vėl buvo suimtas ir 1959 m. birželio 17 d. nuteistas naujai 7 metų laisvės atėmimo bausmei. Per šį kalinimo laikotarpį sovietinė vyriausybė bandė įtikinti Slipyj kalbėti prieš popiežių mainais į jo paleidimą. Tam 1960 m. pabaigoje jis buvo atgabentas į Kijevą, tačiau ir dabar KGB patyrė nesėkmę. Slipyj drąsiai gynė savo Bažnyčią ir neketino išsižadėti popiežiaus. 1961 m. rudenį jis vėl buvo išsiųstas į lagerį Mordovijoje. Nenuolaidumas jam brangiai kainavo. Metropolito byla buvo peržiūrėta, ir 1961 m. rugsėjo 27 d. jis buvo nuteistas už akių kaip ypač pavojingas nusikaltėlis recidyvistas atlikti bausmę griežtojo režimo lageryje.
Kaip prisimena Slipyj, šiame kalėjime buvo susirinkę didžiausi nusikaltėliai. Prižiūrėtojai buvo žiaurūs, brutalūs. Dėl sunkių kalinimo sąlygų ir alinančio darbo, susirašinėjimo ir artimųjų siuntinių apribojimo, taip pat sistemingo marinimo badu kaliniai iš esmės buvo pasmerkti lėtai mirčiai nuo išsekimo ir bado. Praleidęs ten keletą mėnesių metropolitas labai nusilpo ir veikiausiai būtų miręs, jei netikėtai nebūtų paleistas.
1963 m. sausio 25 d. popiežiaus Jono XXIII ir JAV prezidento Džono F. Kenedžio prašymu Josyf Slipyj buvo paleistas ir išvyko į Romą. Venas bendražygis kalinys prisimena:
Mūsų būryje buvo Romos kardinolas, ukrainietis Slipyj […]. Šis kuklus, tylus žmogus lageriuose kentėjo jau antrą dešimtmetį, buvo labai ligotas, bet laikėsi tvirtai ir stengėsi nebūti našta savo bendražygiams, o jiems padėti. Supratome, kad tokio tautos lyderio, kaip Slipyj, sovietų valdžia nepaleis: ukrainiečiams jis buvo tarsi dvasinis vėliavnešys.
Tačiau įvyko stebuklas: iš Maskvos atvyko keli čekistai ir taip skubiai jį išvežė, kad jis vos spėjo atsisveikinti su draugais. Nežinojome, kur jį išvežė. Tik po dešimties dienų […] vienas vaikinas pranešė girdėjęs, kad kardinolas Slipyj yra Romoje.
Visi buvome sukrėsti: iš begalinių tolių į mus padvelkė laisvė.
Romos laikotarpis (1963–1984 m.)
Išleisdama sunkiai sergantį 71 metų senolį, sovietų valdžia tikėjosi, kad likusią gyvenimo dalį jis praleis kur nors poilsiaudamas ir netrukus mirs. Tačiau metropolitas neketino ilsėtis. Jis ne kartą skundėsi Dievui, kad produktyviausius ir vaisingiausius gyvenimo metus pražudė lageriuose ir tremtyje nieko negalėdamas nuveikti. Taigi Dievas suteikė jam kompensaciją – 21 metus. Ir šį laiką Slipyj išnaudojo maksimaliai, pradėdamas daugybę epochinio masto projektų.
Visą romėniškąjį jo gyvenimo laikotarpį žymėjo aktyvi veikla kuriant UGAB, plėtojant mokslą ir švietimą bei vienijant visame pasaulyje gyvenančius ukrainiečius. Belieka tik stebėtis, iš kur lagerių sugniuždytas senolis sėmėsi jėgų ir įkvėpimo nenuilstamam titaniškam darbui, kai aplinkiniai šaipėsi iš jo idėjų, laikė svajotoju, fantazuotoju, o didžiuosius jo sumanymus – seniokiškais kliedesiais. Tačiau dauguma jo svajonių ir iniciatyvų jau išsipildė arba mūsų akyse tampa tikrove.
Kalinimo metai nebuvo tokie bevaisiai, kaip atrodė Slipyj. Tuo metu jis išgyveno ypatingą vidinę transformaciją. Tomistinės mokyklos suformuotas scholastas virto brandžiu ir išmintingu ganytoju, suvokiančiu savo rytų krikščionio tapatybę ir turinčiu didingą savosios Bažnyčios viziją. Kalinimo metai buvo daugybės apmąstymų, idėjų generavimo, supratimo ir planų kūrimo laikotarpis. Dabar atsirado galimybė visa tai įgyvendinti.
Atvykęs į Romą Slipyj dalyvavo Vatikano II Susirinkime, kur 1963 m. spalio 11 d., dalyvaujant 2500 delegatų iš viso pasaulio, pasakė kalbą prašydamas suteikti UGAB patriarchato statusą. Nors Paulius VI metropolitą Josyfą Slipyj pakėlė kardinolu, tačiau atsisakė pripažinti UGAB patriarchatą. Slipyj tai nesustabdė.
Jam labai rūpėjo sutelkti įvairiuose pasaulio kraštuose pasklidusius ukrainiečius ir sukurti regimą jų vienybės simbolį. 1963 m. lapkričio 25 d. jis įkūrė popiežiaus Klemenso vardu pavadintą katalikišką ukrainiečių universitetą ir pradėjo statyti šv. Sofijos soborą – mažąją Kijevo Sofijos kopiją. 1969 m. rugsėjo 27 d. pašventintą soborą Slipyj laikė „sugriautų ir išniekintų Ukrainos bažnyčių ženklu ir simboliu“, „atgimimo ir naujų bažnyčių statybos Tėvynėje ženklu“, „Gyvųjų Ukrainiečių Sielų Soboro liudijimu, šventa maldos ir liturginės aukos už mirusius, gyvuosius ir negimusius vieta“. Iki šiol ši šventovė traukia ir vienija ukrainiečius visame pasaulyje ir yra didingas paminklas paties Josyfo Slipyj nuveiktam darbui.
Tačiau gyvenimo Romoje laikotarpis toli gražu nebuvo rožėmis klotas. Kaip ir kalinimo metais, taip ir dabar Slipyj patyrė apsčiai sielvartų. Dėl XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėjusios Vatikano „Ostpolitik“ Romos kurija dažnai nepaisydavo UGAB ir išduodavo jos interesus vardan gerų santykių su Maskvos patriarchatu. Slipyj dėl to labai išgyveno, o vienybės stoka ir tai, kad jo idėjų nesuprato savi vyskupai, kėlė dar daugiau skausmo. Tačiau to nepaisydamas jis dirbo toliau ir kiek įmanoma gynė savo nebylią Kankinių Bažnyčią. Pats būdamas gyvas jos kančios liudijimas, jis apeliavo į pasaulio sąžinę, prašydamas, kad nebūtų leista, jog „virš nebyliosios Bažnyčios tvyrotų mirtina galinčių kalbėti tyla“. 1980 m. jis taip kreipėsi į kongreso „Stokojanti Bažnyčia“ dalyvius:
Mūsų Bažnyčia nėra mirusi, kaip kai kurie laisvojo pasaulio žmonės mano, o gal net nori, kad taip būtų, nes ji trukdo pernelyg žmogiškiems jų planams. Mūsų Ukrainos Bažnyčia gyva. Geriausiai tai įrodo jos kankinystė. […]
Negalima būti abejingais Ukrainos Bažnyčiai. Netekusi visų institucinių, organizacinių ir materialinių išteklių, kartu su beginkliu Kristumi ji visoms savo sesėms Bažnyčioms yra vidinės stiprybės ir tikrojo atgimimo šaltinis. Būtent todėl ji yra brangi Visuotinės Bažnyčios lobyno dalis… Moderniesiems ekumeninio judėjimo atstovams derėtų neišleisti to iš akių.
1984 m. rugsėjo 7 d. Slipyj mirė. „Testamente“ savąjį gyvenimą jis apibūdino taip:
„Meilė Kristui, meilė Šventajai Bažnyčiai, Jo slėpiningajam Kūnui, meilė gimtajai Ukrainos Bažnyčiai, kuri yra visavertė visuotinės krikščionių šeimos dalis, meilė gimtajai ukrainiečių tautai su jos dvasiniais ir materialiniais pasaulinę reikšmę turinčiais turtais nusako mano gyvenimo pastangas, mąstymą ir darbus laisvės ir nelaisvės metu. Visą savo gyvenimą buvau ir palieku šį pasaulį – Kristaus kalinys!
„Testamente“ Josyfas Slipyj prašė palaidoti jį Sofijos soboro kriptoje, o kai Ukraina taps laisva, parvežti jo kūną į gimtąjį kraštą. Tokia galimybė atsirado žlugus SSRS. Ir 1992 m. rugpjūčio 24–27 d. patriarcho palaikai buvo perkelti į Lvovą ir palaidoti Šv. Jurgio katedros kriptoje. Į šį perlaidojimą mirusio patriarcho pagerbti atvyko apie 2 mln. žmonių. Iš Lietuvos atvyko ir katalikų kunigas, disidentas, ilgametis sovietinių lagerių politinis kalinys kun. Alfonsas Svarinskas.
Josyfo Slipyj ir Alfonso Svarinsko bendrystė
Slipyj ir Svarinsko, dviejų didžių vyrų ir tikėjimo išpažinėjų, keliai susikirto 1959 m. (1960 m.) Mordovijos Dubravlago lagerio skyriuje Nr. 7/1, Sosnovkos kaime. Tai buvo vadinamasis „tikinčiųjų lageris“. 1960 m. rudenį čia buvo atvežta apie 450 įvairių konfesijų kalinių, nuteistų už religinius įsitikinimus arba kontrrevoliucinę veiklą pagal religinius įsitikinimus, o taip pat aktyvių ukrainiečių tautininkų.
Lageris buvo skirtas perauklėti tikinčiuosius. Jis buvo ypatingas tuo, kad kaliniai čia nesikeikė, nevogė, meldėsi valgio metu ir rengdavo religines diskusijas per vakarinius pasivaikščiojimus lagerio alėja. Šie pasivaikščiojimai ir diskusijos buvo puiki galimybė paskaitoms ir naujų dvasininkų rengimui. Lageryje susiformavo tarsi pogrindinė UGAB kunigų seminarija. Mokoma buvo užsienio kalba (lenkų, vokiečių ar lotynų). Pirmiausia todėl, kad nesuprastų prižiūrėtojai. Vieną iš tos pogrindinės lagerio seminarijos auklėtinių Slipyj net įšventino kunigu.
Šiame tikinčiųjų lageryje kalėjo ir lietuvių katalikų kunigai. Tarp jų buvo kun. Rauda, kun. Svarinskas, kun. Balčiūnas, kun. Račiūnas ir jėzuitas kun. Markevičius.
Šiame lageryje ir susipažino Slipyj su Svarinsku. Tarp jų užsimezgė tvirta, dešimtmečius trukusi draugystė. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, Svarinskas (32 metais jaunesnis už metropolitą) tapo Slipyj nuodėmklausiu ir savo atsiminimuose šią patirtį šiltai aprašė kaip didžiausią savo gyvenimo pasiekimą.
Kartą Slipyj peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Kadangi lagerio gydytojas nenorėjo jo gydyti, metropolitas liko gulėti barake. Svarinskas dirbo felčeriu sanitariniame padalinyje ir gavęs iš kun. Račiūno penicilino (jam iš Amerikos jo atsiuntė mama) atnešė jį metropolitui ir taip jį išgydė.
Tačiau tikinčiųjų perauklėjimo atskirame lageryje eksperimentas žlugo, nes užuot persiauklėję komunistine dvasia kaliniai gerokai sėkmingiau ugdėsi religine dvasia. Todėl 1961 m. rudenį lagerį imta likdviduoti, o kaliniai buvo skirstomi po skirtingo lygio lagerių punktus. Pirmiausia kun. Svarinską ir kitus perkėlė į griežto režimo lagerį. Netrukus ten pat buvo perkeltas ir Slipyj, ir kelis mėnesius praleido vienoje kameroje su Svarinsku. Kai 1963 m. pradžioje atėjo žinia apie jo išlaisvinimą, Slipyj norėjo pasiimti Svarinską kartu į Romą kaip savo asmeninį sekretorių, tačiau tai buvo neįmanoma. Svarinskas atliko šiame kalėjime likusią bausmės dalį ir 1964 m. grįžo į Lietuvą.
Nors jiedu kartu praleido ne tiek daug laiko ir vėliau niekada gyvai nesusitiko, jų dvasinis ryšys buvo gyvas visą gyvenimą. Kai Slipyj išgirdo apie Svarinsko suėmimą 1983 m., tuoj pat parašė solidarumo laišką Broliams Lietuviams, pavadindamas Svarinską „Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tautos garbe“, o jo pagalbą metropolitui kalėjime palygindamas su Tito tarnyste apaštalui Pauliui. Kai 1988 m. vasarą JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymu Svarinskas buvo paleistas į laisvę ir ištremtas iš SSRS, praėjus trims mėnesiams po išlaisvinimo jis aplankė patriarcho Josyfo Slipyj karstą Romoje ir jo sekretoriui vyskupui Ivanui Chomai pateikė papildomą liudijimą apie kalinimo laiką, praleistą kartu su metropolitu Josyfu. Jis sakė:
Labai džiaugiuosi, kad sutikau [Mordovijoje] šį didį Ukrainos žmogų. Ukrainiečių tauta man artima, nes mes kartu kentėjome ir meldėmės; daugelį metų ukrainiečiai buvo mano nelaimės draugai […], svarbiausia, susipažinau su Arkivyskupu (Josyfu). […]
Gyvenome šalia, kartu tarnavome Šventojoje Liturgijoje. Pirmiausia jį gerbiu kaip dvasininką, kuris, nepaisydamas įvairių išbandymų, liko ištikimas Dievui, Bažnyčiai ir Šventajam Sostui. Antra, jis buvo išsilavinęs žmogus.
Daug mums kalbėjo, skaitė konferencijas […]. Mačiau, kaip jis kentėjo. Prieš jam išeinant į laisvę ir išvykstant į Romą, gyvenome kartu. Jis nepamiršo manęs, stengėsi padėti, nors suprantu, kad jo galimybės buvo ribotos. […] Labai džiaugiuosi, kad galėjau pamatyti jo palaikus ukrainiečių Šv. Sofijos šventovėje Romoje ir pabučiuoti jo kojas.
Vietoj pabaigos
Šių dviejų didžių vyrų gyvenimo keliai buvo erškėčiuoti ir sunkūs, bet juos lydėjo Dievo palaiminimas. Abu nugyveno gana ilgą gyvenimą: Slipyj – 92, Svarinskas – 89–eris metus.
Dievas neliko Slipyj skolingas ir už 18 kalinimo metų atlygino 21–eriais aktyvios ir vaisingos veiklos metais. Svarinskas tvirtino, kad sulauks sovietų režimo žlugimo, nors kalinimo metu tai atrodė neįmanoma, ir Dievas leido jam sulaukti tos dienos. Išgyvenęs ilgiau negu daugybė jį kankinusių ir teisusių KGB–istų, kunigas Alfonsas sulaukė Sovietų Sąjungos žlugimo ir nepriklausomos Lietuvos atgimimo, grįžo į gimtąjį kraštą, tapo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu (1991–1995 m.), pelnė tautiečių meilę ir pripažinimą ir iki gyvenimo pabaigos spinduliavo šviesą stengdamasis tarnauti Tiesai.
Netrukus po kun. Alfonso mirties, 2014 m. rugsėjį, buvo paskelbti daugiau nei 50 metų archyve saugoti Slipyj „Atsiminimai“. Metropolitas čia labai šiltai atsiliepia apie Svarinską. Nors apie jų santykį jis rašo nedaug, keliose lakoniškose pastraipose jaučiamas du Kristaus tarnus siejęs abipusis palankumas ir šiluma. Jie praleido kartu ne tiek daug laiko, tačiau gimusi bendrystė paliko gilų pėdsaką jųdviejų sielose.
Tikinčiųjų lagerio stovykloje ir griežto režimo kalėjime kartu praleistas laikas susiejo ukrainiečių ir lietuvių dvasininkus tvirtais draugystės ir abipusės pagarbos saitais ir paskatino dviejų persekiojamų bažnyčių – LKB ir UGAB – abipusę paramą, sustiprino ukrainiečių ir lietuvių tautų ryšį. Šito bendradarbiavimo, draugystės ir abipusio palaikymo vaisius yra šiandieninė parama, kurią Ukraina gauna iš lietuvių tautos kovodama su blogio imperija, didingas kryžius Slipyj garbei šiame parke ir nuolatinis lietuvių solidarumas per visą mūsų kovą už laisvę.
Slipyj ukrainiečių tautai ir Svarinskas lietuviams yra laisvės, tvirtumo ir pergalės prieš blogį simboliai. Abu dvasios milžinai šiandien kartu su Pauliumi galėtų pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.“ (2 Tim 4, 7–8). Kad ir mes savo gyvenimo pabaigoje galėtume taip pasakyti, kunigas Alfonsas Svarinskas paliko tokias gaires:
Norinčiam būti kataliku nepakanka turėti maldaknygę, rožinį ir retomis progomis nueiti į bažnyčią. Būtina, kad Dievo įsakymai būtų mūsų gyvenimo kertinis akmuo. Visa, kas prieštarauja Dievo įsakymams, turi būti mums svetima. Katalikas negali būti pasyvus stebėtojas. Gyvenimas nėra teatras; už kiekvieną minutę turėsime atsiskaityti, todėl sakau, kad visi turime tapti kariais, kovojančiais su dabarties blogybėmis.
Dviejų tikėjimo išpažinėjų – Slipyj ir Svarinsko – priesakai ir pavyzdys įkvepia mus šiandien sekti Kristumi ir bet kokiomis aplinkybėmis ar sąlygomis mylėti savo tautą.