Yra temų, kuriomis nekalbama. Penktadienį, Baltijos kelio dieną, arti dviejų šimtų žmonių susirinko į protesto akciją prie Vilniaus koncerto ir sporto rūmų, protestuodami prieš Vyriausybės sprendimą atiduoti šią vietą žydų kapinių įamžinimui. Sporto rūmai yra Sąjūdžio lopšys, Vilniuje nėra (ir neplanuojama) Sąjūdžio muziejaus ir Sporto rūmai turėti būti pritaikyti būtent tam. To pareikalavome.
Nors tai buvo, ko gero, didžiausia protesto akcija šią vasarą, jos jokia forma nenušvietė jokia didžioji žiniasklaidos priemonė, neatvyko jokie žurnalistai. Specialiai palaukiau parą, nes gal šeštadienį redakcijos teiksis įsidėti bent jiems atsiųstą pranešimą, bet ne. Niekur nė žodžio apie šį įvykį. Kodėl, palieku spręsti jums. Pasidariau išvadą, kad reikia daryti pilietines akcijas be leidimų ir derinimų – tada net jeigu akcija maža, ji susilaukia dėmesio.
Visgi kalbėkime rimtai.
„Susirinkome ne tik minėti svarbią istorijos datą, bet ir į protestą. Protestą ne prieš žydus ir jiems svarbią atmintį, tačiau prieš istorinį neteisingumą. Laikome Vyriausybės sprendimus ne tik klaidingais, bet ir žeminančiais lietuvių tautą bei Sąjūdžio atminimą. Sporto rūmų vietoje anksčiau buvusios kapinės seniai nebeegzistuoja, XIX amžiuje jos buvo perkeltos ir kompensuotos. Buvusios kapinės visame pasaulyje, taip pat ir Vilniuje, tampa parkų, gatvių, namų ir įstaigų vieta. Nėra priežasčių, kodėl šioje vietoje buvusios žydų kapinės turėtų būti tokia globalia išimtimi. Tą suprato pasaulio žydų bendruomenių atstovai, šio amžiaus pradžioje sutikę, kad šis pastatas liktų Lietuvos visuomenės reikmėms ir net kad šalia būtų statomas konferencijų centras. Todėl Vyriausybės sprendimas sudaryti Sporto rūmų likimui spręsti sudaryti darbo grupę, kurioje dominavo užsienio šalių piliečiai ir Lietuvos kitataučiai, yra nesuprantamas pataikavimo ir Lietuvos istorijos atsisakymo pavyzdys“, – Vyriausybės sprendimą kritikavo Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas dr. Vytautas Sinica.
Kaip skelbta žiniasklaidoje, Vyriausybė nutarė, kad Sporto rūmai turi būti paversti žydų kapinių įamžinimo vieta. Juose būtų įkurtas muziejus, kuriame eksponuojamos čia anksčiau palaidotų žmonių biografijos, pačių kapinių istorija, žydų laidojimo tradicijos Lietuvoje ir okupacinių režimų vykdytas žydų kapinių išniekinimas. Pabrėžiama, kad galima įamžinti ir čia vykusius įvykius, atvedusius prie Lietuvos nepriklausomybės ir taip nutraukusius Lietuvos žydų kapų niekinimą. Protestuotojai įsitikinę, kad tokiu sprendimu apverčiami istoriniai akcentai.
„Sąjūdis buvo visos Lietuvos išsivadavimo judėjimas. Dažnai primenama, kad jame dalyvavo visų Lietuvos tautų atstovai. Tie, kurie buvo lojalūs Lietuvai ir palaikė jos nepriklausomybę. Tad Sąjūdžio atmintis yra telkianti ir vienijanti tautas, tarp jų ir žydų atmintis. Tačiau Sąjūdis nėra niekaip įamžintas Lietuvos sostinėje. Nėra ir net nesvarstoma įkurti Sąjūdžio muziejaus. Nors laikas bėga, Sąjūdžio kūrėjai išeina ir prarandama unikali proga surinkti ir inovatyviai išsaugoti ateičiai Sąjūdžio atmintį. Vakarų šalyse tai nesuprantama, visur sostinėse rastume jų išsivadavimo judėjimų muziejus. Tokia Lietuvos valdžios laikysena yra gėdinga ir skubiai keistina. Jeigu gerbiame save kaip tauta ir valstybė, privalome įamžinti Sąjūdžio atmintį. Ir tam nėra geresnės vietos nei Sporto rūmai, kur 1988 metais vyko Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas, o 1991 metais atsisveikinta su Sausio 13-osios aukomis. Reikalaujame iš Vyriausybės vadovės pakeisti nesuprantamą sprendimą ir grąžinti Sporto rūmus Lietuvai“, – reikalavimus aiškino Vytautas Sinica.
Mitinge pasisakė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Bronius Leonavičius, restauratorius Rimantas Gučas, filosofas prof. Krescencijus Stoškus, politologas dr. Vytautas Sinica, režisierius Gaudentas Aukštikalnis. Jokių incidentų renginio metu neužfiksuota. Su Izraelio vėliava atvykę asmenys renginio pabaigoje prisijungė prie gyvos grandinės, kuria akcijos dalyviai apjuosė Sporto rūmų fasadą.
Panašu, kad teks imtis ir kitų veiksmų Sporto rūmams išsaugoti.
