Rusų geopolitikas Aleksandras Duginas, tapęs oficialiu prezidento Vladimiro Putino ideologu, regis, daro vis didesnę įtaką ir jauniesiems lietuvių inteligentams. A. Dugino tezę, kad pilietinė visuomenė pavojinga valstybei, pastaruoju metu lietuviškuose portaluose ėmė entuziastingai plėtoti Bernardas Gailius ir Romualdas Bakutis.
Valstybės dienos išvakarėse pilietinis Tiesos.lt portalas siūlo išsamiau susipažinti su lietuviškomis A. Dugino idėjų variacijomis.
Romualdas Bakutis. Referendumas ir kiti pilietiškumo mitai
Alfa.lt | 2014 m. birželio 30 d.
Dmitrijaus Radlinsko nuotr. Alfa.lt
Mūsų krašte egzistuoja sveikas balansas tarp piliečių ir jų rinktos valdžios norų, o sekmadieninis žemės referendumas tik dar kartą tai patvirtino. Lietuviai – pernelyg dideli idealistai, kad rimtai žvelgtų į politinių jėgų tarpusavio rietenas. Jie ypatingai nemėgsta, kai politikai į savo santykių aiškinimąsi bando įvelti ir juos, pavyzdžiui, šaukdami referendumą.
Todėl tokio pobūdžio žemės referendumai, kad ir pačių kilniausių tikslų vedami, žlugs dar ne kartą. Per visus 24 nepriklausomybės metus tautos nuomonės referendumo būdu bandyta atsiklausti dvyliktą kartą, tačiau tik keturi tokie bandymai buvo sėkmingi ir visi jie susiję su egzistenciniais valstybės tolesniam likimui klausimais: po Sausio 13-osios tragedijos vykusiame plebiscite dėl nepriklausomybės atkūrimo dalyvavo 84 proc. rinkėjų, iš kurių 90 proc. parėmė laisvos valstybės idėją. Paskui 1992 m. piliečiai parėmė Rusijos kariuomenės išvedimą ir naują Konstituciją, kol galiausiai 2003 m. pritarė geopolitiniam Lietuvos vektoriui tapti Europos Sąjungos nare.
Tuo tarpu, visi kiti politikų bandymai svarbius, tačiau ne egzistencinius šaliai sprendimus permesti ant tautos pečių sėkmės nesulaukė. Piliečiai buvo abejingi siūlymams mažinti parlamentarų skaičių, statyti naują atominę elektrinę, uždrausti parduoti žemę užsieniečiams ir kitoms tautos gelbėjimo iniciatyvoms.
Panašiai lietuviai balsuoja ir per nacionalinius rinkimus. Daugiausiai rinkėjų ateina į simbolinį atspalvį turinčius prezidento rinkimus. Mat valstybės vadovą renkantieji supranta, viena vertus, kaip mesiją, galintį vienu ypu tiesiogiai išspręsti visas jų bėdas, o, kita vertus, prezidentas, kaip ir pasisekę referendumai, atrodo iškilęs virš erzinančių ir varginančių kasdienių politinių rietenų. Tautosakišką „piktosios raganos“ vaidmenį perėmusi Dalia Grybauskaitė gali vienu pirštu rinkėjams pamesti kokį nors juodų politikų sąrašą ir paliepti jiems atsistatydinti. Apžvalgininkai gali kritikuoti prezidentę dėl minkštų manierų stokos, bet būtent dėl iliuzijos tiesiogiai išspręsti visas jų problemas rinkėjai prezidentę ir perrinko.
Mažiau piliečius domina Seimo rinkimai – į juos retai ateina bent pusė visų turinčių teisę balsuoti. Visgi parlamentas, kaip kovos už nepriklausomybę simbolis, taip pat vis dar išlaikė simbolinę valstybės egzistavimo prasmės aureolę. Tad, nors mūsų valstybės šaknys, – XIX a. žemdirbių kaime, lietuviai itin idealistiškai ir simbolistiškai, o ne praktiškai mąstanti tauta. Pavyzdžiui, itin ūkiški savivaldybių tarybų rinkimai rinkėjus domina kur kas mažiau nei prezidento ar Seimo rinkimai: juose prie balsadėžių visuomet pasirodo 5–10 proc. mažiau nei per parlamentarų rinkimus. Tas pats pasakytina ir apie Europos parlamento rinkimus. Juos lietuviai supranta kaip partijų kovas dėl kelių šiltų vietų Briuselyje, o ne rungtynes dėl Europoje dominuosiančių idėjų, kurių Lietuvos viešojoje erdvėje nė nesivarginama plėtoti.
Taigi, Lietuvos piliečiai politiškai pasyvūs ne tik tuo požiūriu, kad pusė rinkėjų beveik niekada nepasirodo prie balsadėžių. Net ir pasirodžiusius labiau atgena arba visai tautai, o ne daliai politikų aktualūs egzistenciniai klausimai, arba simbolinių asmenybių ir institucijų rinkimai.
Menkai lietuvius domina ir socialinis aktyvizmas. Ekonominės krizės metais Lietuvos valdžios vykdytos drastiškos ir kai kuriais atžvilgiais desperatiškos politikos rezultatas – vos keli išdaužyti Seimo langai. Graikijoje tuo metu vos nekilo pilietinis karas, o Vakarų Europą ir šiandien gąsdina neonacistinės ir neokomunistinės graikų partijos.
Tai patvirtina ir kiti rodikliai. Gegužės gale vykusiame Lietuvos pilietinės galios indekso pristatyme jo rengėjai pasakojo, kad žmonės savo įtaką valstybei, priimant svarbius sprendimus, vertina labai santūriai – tik trimis balais iš dešimties, o ryškiausiai pilietinis aktyvumas pasireiškia labdara ir aplinkos tvarkymu.
Tačiau toks pilietiškumo ir socialinio aktyvumo stygius nebūtinai yra blogai, kaip teigia pilietiškumo apologetai.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
Bernardas Gailius: Trys vakarietiškos valstybės principai
15min.lt | 2014 metų liepos 1 d.
tvdb.lt nuotr.
Šiandien daugeliui vakariečių tenka bent sau patiems atsakyti, dėl ko jiems brangi jų valstybė. Iš dalies šį klausimą nulemia išorės grėsmės – Rusijos agresija, islamo terorizmas ar auganti Kinijos įtaka. Tuomet savęs klausiame: ar tikrai tai, ką turime, yra verta pastangų ir net gyvybės, kurių gali pareikalauti gynyba?
Bet kartu vakarietiškos valstybės vertė, bent jau Europoje, nuolat iškyla ir kaip idėjinis ar socialinis klausimas. Valdžios kritika nepastebimai virto valstybės kritika. Vakarietiška valstybė šiandien dažnai matoma kaip apgavikė, žadanti puikius dalykus (gerovę, kultūrą, saugumą, net laimę) ir jų neduodanti. Kam mums jos tada reikia? Arba, jei visos valstybės apgavikės, koks skirtumas, kurios valdomam gyventi?
Kuo ypatinga, pavyzdžiui, ta Lietuva? Daliai žmonių pats klausimas atrodo išdavystė, bet manau, kad mums teks šį klausimą pripažinti teisėtu.
Vakariečiams valstybės vertė niekada nebuvo savaime suprantama. Mes esame mąstymo kultūra, kuri keičia pasaulį tik nuolat perkratydama pati save. Visa Vakarų istorija gali būti suvokta, kaip besikartojantis klausimas apie valstybės vertę ir atsakymas į jį. Nepasirinkome, bet gavome gyventi epochoje, kurioje klausimas ryškesnis už atsakymą.
Taigi, kodėl vakarietiška valstybė yra bent šio to verta?
Šiandien jau aišku, kad ne dėl demokratijos. Istorijos pabaiga neatėjo, paviršutiniška demokratijos sklaida nepavyko, neverta dėl to nė ginčytis.
Priešingai, paaiškėjo, kad politologinis vakarietiškos valstybės modelis lengvai kopijuojamas ir manipuliuojamas. Net vadinamuosius demokratinius procesus nesunku imituoti netampant dėl to didesniu vakariečiu.
Tai, kad Vakarų išskirtinumas kurį laiką buvo grindžiamas būtent demokratija, šiandien mums grįžta bumerangu atgal. Pamatę, kaip lengvai kiti nenuoširdžiai pamėgdžioja tai, kuo mes tikime, pradėjome abejoti patys savo nuoširdumu. Jei visi tie „procesai“ taip lengvai pasiduoda valdžios manipuliacijoms, tai kaip žinoti, kad mūsų pačių valstybė yra kas nors daugiau nei vien kontroliuojamų „procesų“ sistema?
Bet Vakarų išskirtinumo klausimas peržengia demokratinės epochos ribas. Štai kas turėtų mus įkvėpti. Romos Respublikos, o vėliau imperijos, užkariautos tautos stebėtinai lengvai perimdavo romėnišką gyvenimo būdą. Tai nepaaiškinama vien prievarta, nors prievartos, žinoma, būta.
Labai panašiai vyko europietiška Naujojo pasaulio kolonizacija. Vakariečiai pasiekė daugiau negu jų prievarta galėjo laimėti. Daugelyje buvusių kolonijų vakarietiškas gyvenimas nėra atmetamas kaip svetimas. Priešingai, jo siekiama.
Tiesą sakant, kiekvieną kartą, kai Vakarų valstybės išdrįso būti pasaulinėmis imperijomis, žmonės joms pakluso panašiai, kaip paklūsta geriems vadovams: ne visada iš karto savo noru, bet su laiku – kaip tik taip.
Politinės Vakarų lyderystės galima nekęsti, bet jos neįmanoma ignoruoti. Kaip ir ypatingo vakarietiško tarpusavio supratimo. XVI a. Žygimantas Augustas galėjo parašyti Anglijos karalienei Elizabeth, kad „maskolis yra visų tautų laisvės priešas“, ir tikėtis būti teisingai suprastas. Šiandien Dalia Grybauskaitė galėtų tą patį parašyti Angliją vis dar valdančiai Elizabeth II ir taip pat tikėtis būti teisingai suprasta.
Todėl abejotina savotiškos „demokratinės evangelizacijos“ sėkmė negali ir neturėtų nuvertinti pačios vakarietiškos valstybės. Vakarų politinės bendrijos pranašumas (patrauklumas, išskirtinumas, vertė – visos šios sąvokos yra tinkamos ir kartu ne visai tikslios) kažkokiu būdu peržengia istoriją ir savitai išryškėja kiekvienoje epochoje.
Manau, kad vakarietiškos valstybės vertę nulemia šioje valstybės sampratoje slypintys kertiniai trys principai – taika, laisvė ir vienybė. Būtent šių trijų dalykų siekia kiekviena valstybė Vakaruose. Siekia ir nepasiekia, bet siekdama tampa geresne valstybe.
Jei taika, laisvė ir vienybė būtų vien, kaip šiandien mėgstama sakyti, vertybės, tai politika nebūtų iššūkis, o socialinė inžinerija taptų iš tikrųjų įmanoma. Bet visi trys principai yra ne vertybės, o problemos. Jie ne tik tarpusavyje nesuderinami, jie net sunkiai apibrėžiami. Iš čia kyla viliojanti ir kartu šiurpinanti Vakarų politikos drama.
Vis dėlto net nepajėgdami galutinai apibrėžti taikos, laisvės ir vienybės, turėtume pajėgti šiuos principus įžvelgti Vakarų istorijoje. Paradoksalu, bet jie aiškiai matomi net Vakarų klaidose.
Piktnaudžiavimai, nusikaltimai ir net tikros politinės tragedijos čia dažniausiai vyko dėl taikos (Pirmąjį pasaulinį karą žmonės vadino karu dėl galutinės taikos), laisvės (dėl jos kilo Prancūzijos revoliucija) ir vienybės (Hitleris, Napoleonas, … – įrašykite savo variantą).
Šios klaidos, tikėkime, nenuėjo veltui. Jos mokė mus visus ir gal bent dalį mūsų išmokė svarbių dalykų. Kad taika mums pasiekiama tik kaip karo veiksmų nebuvimas konkrečiu metu. Kad žmogaus laisvė yra didesnė negu politinė bendrija gali toleruoti – žmogus laisvas ne tik nesutikti ar klysti, bet ir nusikalsti; Vakarams svarbus ir prasmingas įsitikinimas, kad kriminalinę bausmę nusikaltėlis užsitraukia pats sau – valstybė yra tik jos vykdytoja.
Vienybė pasiekiama tik pripažįstant skirtingumą (turiu galvoje ne tai, kad skirtingumas – tikrasis mūsų žavesys; tas skirtingumas, apie kurį čia kalbama, yra ne žavingas, o skausmingas; politinė vienybė pasiekiama tik atsisakant dalies savęs paties ir pripažįstant kito laisvę, apimančią laisvę klysti ir net nusikalsti).
Nuolatinis taikos, laisvės ir vienybės problemų sprendimas Vakaruose pagimdė valstybę, kuri turi tris atitinkamas funkcijas – istoriškai beveik nekintančius suvereno įgaliojimus.
Pirmiausia valstybė sprendžia karo ir taikos klausimą, ji pasako, kada trokštama taika tampa nebeįmanoma. Antra, suverenas turi pareigą užtikrinti viešąją tvarką – užkirsti kelią piliečių tarpusavio nesantaikai ir nustatyti maksimalias politinei bendruomenei pakeliamas laisvės ribas. Trečia, valstybė vykdo teisingumą, kurio beveik neginčijama pirminė paskirtis – atkurti nusikaltimo ar ginčo pažeistą vienybę.
Dėl to, beje, teisėje svarbus ne tik tiesos, bet ir nusprendimo aspektas. Net ir neteisingas teismo sprendimas gali atkurti vienybę dėl to, kad yra nebeginčijamas.
Taikos, laisvės ir vienybės su kitais žmonėmis troškimas vienaip ar kitaip būdingas kiekvienam iš mūsų. Jis glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Todėl šiais principais pagrįsta vakarietiška valstybė tampa politine forma, atstovaujančia žmogui.
Tai nėra ideali ar utopinė valstybė, kurioje klesti koks nors svajonių žmogiškumas. Priešingai, vakarietiškai valstybei gresia žlugimas kiekvieną kartą, kai ji nusprendžia atstovauti ne žmogui, bet žmonijai ar žmogiškumui.
Vakarietiška valstybė atstovauja žmogui tik ta prasme, kad nuolat yra istorijoje ir ieško žmogui labiausiai tinkamos politikos kiekvienoje konkrečioje epochoje. Bet to pakanka, kad vakariečiai nuolat būtų laimingiausiais pasaulio žmonėmis. Ar bent jau tais žmonėmis, kuriais visi kiti nori būti.
Mes kartais klaidingai įsivaizduojame, kad kiekviena pasaulio valstybė yra daugmaž tokia kaip mūsų valstybė. Bendriausias mums priešiškų islamo ir Azijos kultūrų bruožas yra tas, kad vietoje mums būdingų taikos, laisvės ir vienybės principų ten remiamasi vienu – valdžios principu.
Valdžios principas suteikia politikai daug daugiau aiškumo. Taika užtikrinama prievarta, laisvė yra valdovo dovana, o vienybė suprantama maždaug taip, kaip Rusijos vienybę šiandien liudija Vladimiro Putino reitingas.
Bet tokios valstybės vadovas turi nuolat saugotis sąmokslų, nes daugelis nori užimti jo vietą. Be to, teisingumo nerandantys žmonės anksčiau ar vėliau pradeda maištauti. Viskas baigiasi tuo, kad tokioje valstybėje karas istoriškai trunka ilgiau negu taika.
Jei atidžiau pažvelgtume į visai greta esančią ir per savo istoriją tikros taikos, galima sakyti, apskritai nemačiusią Rusiją, turėtume suprasti, kad vakarietiška valstybė nėra kažkur toli nuo mūsų paslėpta simbolinė vertybė. Tai – konkreti kiekvieno iš mūsų kasdienybė, kuri galėtų būti daug liūdnesnė.
O savo kasdienybę mes juk norime išsaugoti ir apginti, tiesa?
Daugiau lietuviškų A. Dugino idėjų variacijų rasite kitose Tiesos.lt publikacijose:
Iš propagandos frontų. VSD intelektinės mokyklos augintiniai: Vae victis!*
Ataidai. Bernardas Gailius: Ar Vytautas Pociūnas – nužudyta tiesa?
Bernardas Gailius: Mes pašaukti gelbėti Lietuvą prieš jos pačios valią
V. Putino smegenys, arba Kas per vienas yra A. Duginas
Daugiau apie A. Dugino idėjas skaitykite šiose Tiesos.lt publikacijose:
Rusijos akademikai: „Pasaulio geopolitiką perkurianti Rusija tampa pavyzdžiu daugeliui tautų“
Verta prisiminti. Kazys Almenas. Rusija: Trečioji imperija
Timothy Snyderis. Fašizmas grįžta į žemyną, kurį jis kadaise sugriovė