Lapkričio 13-ąją Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kalbėdama Europos Parlamento posėdyje Strasbūre, pristatė tai, ką paslaugūs žiniasklaidininkai netruko išplatinti pavadindami „kanclerės vizija dėl Europos ateities“. Išklausė ir įvairių politinių partijų atstovų Europos Parlamente „paantrinimus“ – kažkodėl tai buvo pavadinta debatais.
Gal tik Nigelio Farrage‘o aistringas pasisakymas atitiko žanro reikalavimus: išgirdęs A. Merkel žodžius, panašius į klaidos pripažinimą, britų politikas neslėpė pasitenkinimo, kažkada ją dėl to įspėjęs, ir paragino atsiprašyti Europos žmonių: „Aš sakiau Angelai Merkel, kad ji turės pripažinti buvusi neteisi ir atsiprašyti europiečių už tą didelę žalą, kurią sukėlė jos veiksmai,“ – sakė britų politikas.
Taigi kaip ir buvo galima tikėtis, A. Merkel savo kalboje kartojo jau ne kartą girdėtus „burtažodžius“, tiesa, šįkart kur kas poetiškesnius, pavyzdžiui: „solidarumas“ yra Europos Sąjungos „stiprybė“, todėl atskirų ES šalių nacionalinį egoizmą reikia „įveikti“, solidarumas turi būti grindžiamas „tolerancija – Europos siela ir esminė vertybė, kuria grindžiama Europos idėja“ ir „teisės viršenybe“.
Pritardama Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimams dėl ES kariuomenės, A. Merkel buvo ne mažiau patetiška: „Turime paimti savo likimą į savas rankas, jei norime apginti savo bendruomenę“. Turint omeny, kad , vos prieš porą dienų ji lenkė galvą prieš Pirmojo Pasaulinio karo aukas, ši frazė turėjo nuskambėti itin dviprasmiškai. Ne mažiau veidmainiškai šis „ryžtas apginti savo bendruomenę“ turėjo nuskambėti ir tiems kanclerės bendrapiliečiams, kurių dėl jos „atlapų“ sienų politikos svetimšalių agresiją patyrė savo miestų gatvėse ar net namuose, neteko artimųjų ir vis dar verčiami apie tai tylėti.
A. Merkel patikinimas, jog „tikros ES kariuomenės“ iniciatyva nenorima pasakyti nieko bloga apie ar prieš NATO – (ji nebus „anti-NATO“, iš EP tribūnos ramino Vokietijos kanclerė), nes, jos žodžiais tariant, ES kariuomenė gali būti „geras priedas“ kariniam aljansui, aiškumo neįnešė: kodėl „geras priedas“ yra geriau už „gerą indėlį“ taip ir liko neaišku.
Kas be ko, Vokietijos kanclerė pakartojo ir savo mantrą: ES reikia „bendro požiūrio“ į migraciją ir bendros Europos prieglobsčio politikos.
Pakartojusi, kad Europoje neturėtų būti vietos „nacionalizmui ir egoizmui“, ir paraginusi ES būti vieningą, glaudžiau bendradarbiauti ir bloko naudai atsisakyti „nacionalinio egoizmo“, A. Merkel pabrėžė, kad kova su migracija yra „bendra Europos užduotis“. Beje, Vokietijos kanclerė šį kartą užsiminė ir apie tai, kad įsileisti į Vokietiją daugiau nei milijoną pabėgėlių buvo ‚nacionalinis egoizmas“ ir kad kiek per ilgai užtruko, kol jos vyriausybė suvokė, kad migracija yra visų Europos šalių problema, kuri „turi poveikį visai Europai, ne tik Vokietijai“. A. Merkel teigimu, Vokietija turėjo daryti didesnį spaudimą kitoms valstybėms narėms, kad šios priimtų savo dalį migrantų.
„Europa yra mūsų geriausia galimybė pasiekti taiką, klestėjimą ir gerą ateitį. Mes negalime praleisti šios galimybės; privalome tai padaryti dėl savęs, taip pat dėl įsipareigojimo praeities ir ateities kartoms. Niekada neturime leisti Europoje vėl suvešėti nacionalizmui ir egoizmui. Tolerancija ir solidarumas yra mūsų ateitis, dėl kurios verta kovoti“, – pabrėžė A. Merkel.
„Diskusijos“ įrašai:
EP pirmininko Antonio TAJANI įžanga
Angela MERKEL, Vokietijos kanclerė; jos pasisakymo tekstas anglų kalba (ČIA)
Jean Claude JUNCKER, Europos Komisijos pirmininkas
Manfred WEBER (Europos liaudies partija, Vokietija)
Udo BULLMANN (Socialistai ir demokratai, Vokietija)
Ryszard Antoni LEGUTKO (Europos konservatoriai ir reformuotojai, Lenkija)
Guy VERHOFSTADT (Liberalai ir demokratai, Belgija)
Ska KELLER (Žalieji, Vokietija)
Gabriele ZIMMER (Europos vieningieji kairieji, Vokietija)
Nigel FARAGE (Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa, Jungtinė Karalystė)