kontrastas.lt
Dechristianizacijos procesas vyksta, tačiau penktadienio balsavimas žymi cezūrą. Jis žymi liberalių reformų dešimtmečio pabaigą, kurios apėmė ne tik naują santuokos apibrėžimą 2015 m., atvirumą homoseksualų poroms ir abortų įteisinimą 2018 m., bet ir visą eilę įstatymų ir politinių sprendimų, pabrėžia Angelo Bottone, vienas iš judėjimo, lėmusio sėkmingą Airijos referendumo dėl šeimos rezultatą, lyderių.
Priešingai apklausoms ir visų pagrindinių Airijos politinių partijų bei didžiosios žiniasklaidos pozicijai, Žaliosios salos gyventojai visuotiniu balsavimu pasipriešino tam, kad iš Konstitucijos būtų išbrauktos nuostatos dėl moters teisės likti namuose ir rūpintis šeima bei dėl ypatingo šeimos statuso, prieš ketinimus ją prilyginti kohabitacijai ir deviantiniams santykiams.
„Airijos vyriausybės vadovas Leo Erikas Varadkaras ketino jį paversti būdu gausiai švęsti Kovo 8-ąją“, – apie referendumą rašo italų katalikų apžvalgininkas Paolo Gulisano. „Iš tikrųjų tai pasirodė esąs savotiškas pasiruošimas švento Patriko, šalies globėjo, minėjimui“. – jis priduria.
Nepaisant revoliucinių partijų ketinimų visiškai ateizuoti kadaise stipriai katalikišką šalį, 67,7 proc. gyventojų nepritarė „santuokos ir ilgalaikių santykių“ pripažinimui šeima. Dar daugiau, trys ketvirtadaliai dalyvių pritarė moterų teisei likti namuose ir rūpintis vaikais. Ši konstitucinė nuostata, be kita ko, reiškia, kad valdžios institucijos motinoms moka pinigines išmokas.
„Referendumo rezultatas buvo – visiškai netikėtas ir stebinantis – triuškinanti „ne“ pergalė. Beveik šokiruojantis rezultatas net tarptautiniu lygmeniu“, – vertina Gulisano. Jis kalbėjosi su italų kilmės airių filosofu Angelo Bottonu, taip pat šeimą remiančių organizacijų aktyvistu ir referendumo „Ne“ socialinio komiteto vadovu, portalui La Nuova Bussola Quotidiana. Be kita ko, jis prisipažino, kad nesitikėjo tokios sėkmės. Iš tiesų apklausos sekmadienį prieš balsavimą rodė – arba veikiau klaidino – kad tik kas ketvirtas airis pasisakys už šeimą, o kiek daugiau nei kas trečias abejojo dėl savo sprendimo.
Nepaisant revoliucinių partijų ketinimų visiškai ateizuoti kadaise stipriai katalikišką šalį, 67,7 proc. gyventojų nepritarė „santuokos ir ilgalaikių santykių“ pripažinimui šeima. Dar daugiau, trys ketvirtadaliai dalyvių pritarė moterų teisei likti namuose ir rūpintis vaikais. Ši konstitucinė nuostata, be kita ko, reiškia, kad valdžios institucijos motinoms moka pinigines išmokas.
„Referendumo rezultatas buvo – visiškai netikėtas ir stebinantis – triuškinanti „ne“ pergalė. Beveik šokiruojantis rezultatas net tarptautiniu lygmeniu“, – vertina Gulisano. Jis kalbėjosi su italų kilmės airių filosofu Angelo Bottonu, taip pat šeimą remiančių organizacijų aktyvistu ir referendumo „Ne“ socialinio komiteto vadovu, portalui La Nuova Bussola Quotidiana. Be kita ko, jis prisipažino, kad nesitikėjo tokios sėkmės. Iš tiesų apklausos sekmadienį prieš balsavimą rodė – arba veikiau klaidino – kad tik kas ketvirtas airis pasisakys už šeimą, o kiek daugiau nei kas trečias abejojo dėl savo sprendimo.
Pasak Bottone, pergalę lėmė paskutinės kampanijos dienos, įskaitant paskutinius debatus.
– Antrojo klausimo „ne“ procentinė dalis (74,4 proc.) yra didžiausia per visą referendumų istoriją, o pirmojo klausimo procentinė dalis pasiekė trečią pagal dydį rezultatą (67,7 proc.). Kitaip tariant, dar niekada anksčiau žmonės taip aiškiai neapibrėžė savęs, kaip šį kartą, pabrėžė LNBQ pašnekovas.
„Kaip visada, jūs ėjote prieš visus: pagrindinę spaudą ir beveik visas partijas, išskyrus Aontù, nedidelę formaciją, kuri atsiskyrė nuo Sinn Fein būtent dėl radikalaus istorinio nacionalistinio darinio sekuliarizavimo“, – sakė – pabrėžė italų žurnalistas.
– Tai tiesa, ir dėl to rezultatas tampa dar reikšmingesnis. Visos partijos – ir vyriausybė, ir opozicija – pritarė „taip“ abiem klausimais. Aontù, vienintelė partija, nepritarianti pakeitimams, turi tik vieną išrinktą atstovą parlamente ir, skirtingai nei kitos, negauna valstybės finansavimo, nes neperžengė reikiamo slenksčio. Tai buvo tikra Dovydo ir Galijoto kova. Juo labiau kad „Taip“ kampanijai vadovavo kelios pelno nesiekiančios organizacijos, kurias daugiausia finansavo valstybė. Mūsų pusėje buvo nedidelės krikščionių įkvėptos grupės ir keli nepriklausomi senatoriai – visi jie buvo įkvėpti geros valios, bet turėjo ribotus išteklius, – pripažino Bottone.
Kaip jis pažymėjo, kai kurios radikalios feministinės organizacijos kampanijos metu taip pat palaikė „ne“ variantą. Jos daugiausia prieštaravo dėl to, kad naujoji nuostata, panaikinanti valstybės paramą slaugai namuose, iš Konstitucijos pašalino sąvokas „motina“ ir „moteris“ pagal gender ideologijos dvasią.
„Vyriausybė pasirinko Pasaulinę moters dieną kaip simbolinę datą, bandydama lengviau apeiti šiuos du klausimus, o vietoj to įvyko priešingai. Kovo 8-ąją prisiminsime kaip dieną, kai Airijos žmonės neišbraukė moterų iš savo Konstitucijos“, – pabrėžė Gulisano. Jis taip pat klausė, kodėl iš religinių organizacijų tik Bažnyčia ir protestantų presbiterionų bendruomenė pasisakė už šeimą. Tuo tarpu anglikonai, musulmonai ir žydai liko priešingoje pusėje – gal taip nutiko dėl vadinamojo politinio korektiškumo?
– Katalikų vyskupai parašė gražų laišką, kuriame paaiškino abiejų pasiūlymų pasekmes. Presbiterionai buvo vieninteliai iš protestantų konfesijų, viešai pasisakę prieš. Islamo organizacijos apie tokį balsavimą nepranešė, tačiau sakyčiau, kad tai buvo padaryta dėl konkrečios priežasties. Pirmuoju klausimu buvo siekiama „nuolatines sąjungas“ prilyginti santuokai ir taip sudaryti sąlygas teisiškai pripažinti [neoficialias] poligamines sąjungas. Musulmonų pripažįstama poligaminė santuoka liktų neteisėta, nes Konstitucijoje aiškiai numatyta, kad gali būti tik du sutuoktiniai. Tačiau užsienyje susituokęs musulmonas, turintis daugiau nei vieną žmoną, gali legaliai atvykti ir kartu gyventi Airijoje. Vienas iš Konstitucijos pakeitimo padarinių būtų poligaminių šeimų prilyginimas santuoka grįstoms šeimoms. Nenuostabu, kad musulmonai tam neprieštaravo“, – pažymėjo Bottone.
Kitas klausimas – kaip normalumo gynėjams pavyko išspręsti balsavimo klausimą, nepaisant tokios nepalankios politinės ir žiniasklaidos konfigūracijos. Na, kadangi įspūdingai rinkimų kampanijai trūko lėšų, šeimą palaikantys sluoksniai daugiausia dėmesio skyrė debatams per radiją ir televiziją. Svarbiausias įvykis čia buvo antradienio diskusija per visuomeninę televiziją. Joje dalyvavo Maria Steen iš Iona Instituto, katalikė, penkių vaikų motina, architektė ir teisininkė, labai aktyviai įsitraukusi į 2018 m. kampaniją prieš abortus. Jai oponavo Michaelas Martinas, ministro pirmininko pavaduotojas ir daugumą turinčios Fianna Fail partijos lyderis.
– Sunku kiekybiškai įvertinti šių debatų veiksmingumą, tačiau, atsižvelgiant į rezultatus, nėra abejonių, kad Marijos Steen dalyvavimas buvo veiksmingas, – vertino iniciatyvos „Ne“ lyderis.
Šioje vietoje Gulisano pažymėjo, kad balsavimo rezultatai reiškia rūgštų airių tautos spjūvį į veidą įsitvirtinusioms partijoms, įskaitant ir tas, kurios laikomos dešiniosiomis, tačiau iš tikrųjų toli gražu neatitiko patriotiškos ir tradicinės tautos dalies lūkesčių.
– Tai buvo žemės drebėjimas, paveikęs visą politinę klasę. Žmonės pasuko visiškai priešinga kryptimi nei partijos. Tai nebuvo vien tik balsavimas prieš vyriausybę, nes pokyčiams pritarė ir opozicija. Atstumas tarp tikrovės, tarp žmonių ir jų politinio atstovavimo, tiksliau, politinio atstovavimo nebuvimo, negalėjo būti aiškesnis. Tai buvo visiškai antisisteminis balsavimas, kurio komentatoriai nesitikėjo“, – sakė Bottone.
Taigi ar galima pagrįstai žvelgti į Aontù frakciją su viltimi?
– Šiuo metu ji vis dar maža, tačiau ji yra vienintelė alternatyva dominuojančiai vieningai minčiai, vertino Italijos portalo pašnekovas. – Referendumo kampanija suteikė daug dėmesio jų lyderiui Peadarui Tóibinui ir, atsižvelgdamas į puikius rezultatus, esu įsitikinęs, kad partija iš to taip pat turės naudos, sakė jis.
„Ar referendumo rezultatai gali būti tas stabdis, kuriuo airiai norėjo pristabdyti pastarųjų metų dechristianizacijos tendenciją?“ – klausė Gulisano.
– Būčiau atsargus darydamas tokias išvadas. Dechristianizacijos procesas tęsiasi, tačiau penktadienio balsavimas yra tarsi cezūra. Jis žymi liberalių reformų dešimtmečio pabaigą, kurios apėmė ne tik santuokos apibrėžimo pakeitimą 2015 m., atsivėrimą homoseksualų poroms ir abortų įteisinimą 2018 m., bet ir visą eilę įstatymų ir politinių sprendimų, atsakymas buvo.
– Neseniai parlamento komitetas pasiūlė įteisinti eutanaziją. Atrodo, kad Airijos politinė klasė – tarsi norėdama kompensuoti nepilnavertiškumo jausmą, atsiradusį dėl „pernelyg religingos praeities“ – jautriais klausimais daro viską, kad prisistatytų kuo labiau antikrikščioniška. Referendumų rezultatai neabejotinai rodo kitokią kryptį. Bent jau šį kartą žmonės pasakė „ne“, – pridūrė filosofas.
Bottone pabrėžė, kad šiuo metu Žaliojoje saloje nėra nė vienos partijos, kuri būtų aiškiai katalikiškai įkvėpta. Tiesa, kai kurie politikai viešai išpažįsta savo tikėjimą ir religinės nuotaikos vis dar plačiai paplitusios, tačiau tai neturi jokios įtakos politiniam pasiūlymui. – Vakar vakare per iškilmes svarstėme, kaip plėtoti šią sėkmę. Yra apie ką pamąstyti, bet kol kas džiaukimės šia gražia pergale“, – užbaigė profesorius Bottone.
Pagal www.pch24.pl