Jūsų dėmesiui siūlome Atviros Lietuvos fondo vadovės Sandros Adomavičiūtės ir valdybos pirmininkės Mildos Ališauskienės LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ balandžio 22 dieną duotą interviu „Vox populi XXI a. Lietuvoje: Didžiausia svajonė – laisvė“ (skaityti ČIA).
Po devynerių metų atsikuriančio sambūrio viešieji asmenys pasipasakojo, tiesa, kažkaip labai jau aptakiai, o vietomis – ir nerišliai, ir apie numanomas atsikūrimo priežastis, ir apie numatomas veiklos kryptis. Leido suprasti, ir prieš ką jis veiks, ir su kuo. Net „išdavė nedideles paslaptis“ – kad pagrindinis fondo įsteigėjas bei sponsorius George Sorosas praėjusių metų rudenį slapta lankėsi Vilniuje ir kad skyrė trejiems metams lėšų, tiesa, jau nebe Švietimo ministerijos biudžetui prilygstančią sumą, tad kitiems nedalins, nebent tai, ką iš kitų ir surinks. Pasipasakojo ir apie tai, kas nenurodytomis šių metų balandžio dienomis atsidūrė ALF direktorės užrašų knygutėje ir kas, pasirodo, ją veža ir gal net „turėtų vežti dar ilgai“: tai – „užvaldytoje savivaldybėje“ nugirsta citata apie laisvę, kuri atvirai pasipasakoti panorusio žmogaus didžiausia svajonė.
Ne mažiau suglumina ir M. Ališauskienės išsakyti fondo tikslai – pasirodo, atviros visuomenės idėją propagavusi organizacija norėtų „su įvairių visuomenės grupių atstovais ieškoti bendro požiūrio taško“. Tačiau nei šis, nei tas taip lengvai išsižadėti „atvirumo“, tad čia pat ir „pasitaiso“: „Nors suprantame, kad šiuolaikinėje visuomenėje vienintelio požiūrio nėra ir neturi būti, vis dėlto sieksime diskusijos, polilogo kultūros“. Bet dviprasmybė, sutikite, lieka. Kaip ir klausimas bei jo grėsminga prielaida: kuo bus laikomi tie, kurie nepriims tokio iš anksto sutarto bendro požiūrio ir norės išsaugoti savąjį, atskirąjį?
Visame tame kaleidoskope į akis krinta dar viena detalė. Interviu kelis kartus – ne primygtinai, bet vis dėlto pakankamai atkakliai – pakartojama anksčiau negirdėta atsparios Lietuvos idėja. Tiesa, tai, kaip M. Ališauskienė paaiškina, kas tas atsparumas yra (jos supratimu, tai – „gebėjimas įsivardyti problemas ir jas spręsti“), trikdo: kasdieniam žodynui priklausanti sąvoka apibrėžiama labai jau specifiškai, tarsi perprasminama. Kodėl? Ir kaip tuomet ruošiamasi „įsivardyti“ nepalyginamai sudėtingesnius dalykus – vis dar aktualias „socialinio teisingumo, socialinės atskirties, nelygybės, nepasitikėjimo valstybės ir savivaldos valdžios institucijomis temas“, jei taip nutolstama nuo įprastų žodžių reikšmių? Kam tokia naujakalbė išvis reikalinga laisvoje Lietuvoje 2017-aisiais?
Ta pačia proga norisi priminti ir kitą labai panašios intencijos publikaciją – portale bernardinai.lt paskelbtą Povilo Aleksandravičiaus straipsnį pavadinimu „Ar reikia bijoti atviros visuomenės?“ (skaityti ČIA), siūlantį nei daug, nei mažai „iš pagrindų apmąstyti, kas yra atvira visuomenė“, mat „[š]iuo metu visose Vakarų visuomenėse, taip pat ir Lietuvoje, vyksta rimtas nesusipratimas dėl sąvokos „atviras“ reikšmės“. Skaitytojas ne juokais pasergstimas: „atvirumas nėra kiaurumas – šią skirtį yra būtina šiandien įsisąmoninti ir tuo pagrindu permąstyti atviros visuomenės sąvoką“…
Beskaitant tokius opusus nori nenori sukirba, sakykim taip: abejonė – kodėl gaivindami atviros visuomenės idėją ir jos atstovą Lietuvos žemėje – Atviros Lietuvos fondą viešieji naujojo sambūrio veidai veikia taip neatvirai, tarsi per aplinkui, o svarbiausia – kodėl kalbėjimą apie idėjas pakeitė kalbėjimas apie žodžius ir sąvokas, tiksliau – jų turinių keitimas, perprasminimas?
O juk būtų galima ir rimtai pakalbėti. Kad ir atsikertant į prof. Alvydo Jokubaičio atliktą atviros visuomenės idėjų ir ligšiolinės sampratos kritinę analizę, išsakytą praėjusių metų gruodžio 3 dieną minint Atviros Lietuvos fondo 25-metį, – kažkodėl jis taip ir liko be atsako (skaityti ČIA).