Autokratijoje sprendimai priimami greitai, nes beveik niekas nesitaria ir nuomonių nederina, konsensusų nereikia, valdžia tik išklauso ekspertų, ar nebus to, ko nenori. Numatomi ir ryžtingai vykdomi ateities planai, kokie protingi, kvaili ar baisūs bebūtų. O jei atsitiks bėda – ryt devintą valandą ryto bus nuspręsta, ką daryti.
Autokratija kuria įvykius ir įgyvendina sumanymus, jai priklauso iniciatyva. Laivas judrus, greit pasisuka, keičia kursą pagal kapitono norus. Gali pateikti netikėtumų baudos aikštelėje ir kasdien kalti tritaškius apsnūdusiems stipresniesiems.
Demokratija sprendžia lėtai ir kad kas nors pasikeistų politikoje, turi prisikaupti rimtų problemų, atsirasti daug nepasitenkinimo įtampų. Turi būti ar susikurti atstovaujančios tam nepasitenkinimui politinės jėgos, jos turi praeiti rinkimų mėsmales, formuoti koalicijas, kol gauna nors kokią galimybę spręsti. Ir tik po begalinių derinimų gali imtis dalinių sprendimų, kurie gali duoti dalinių rezultatų.
Demokratijos nekuria įvykių, velkasi jų uodegoje ir tik reaguoja į tai, kas atsitiko. Gyvena sau nuo kadencijos iki kadencijos, kursas neaiškus, svarbu, kad politinei klasei būtų sočiau. Titanikas didelis, nemanevringas, pilnas rėkaujančių ir besiriejančių kapitonų.
Demokratijų jėga ir autokratijų silpnybė ne politikoje, o ūkyje. Autokratijos paprastai sukuria skurdą ir nuo jo žūva, o demokratinė forma sukuria daugiau verslo ir turto, sukaupia valstybėje ekonominių galių, suteikiančių įtakos ir galimybių globaliose politinėse varžybose. Tačiau sukūrus stiprias ir turtingas valstybes, gremėzdiškas ir beviltiškai lėtas politinis mechanizmas palaipsniui vis labiau ima trukdyti tas ekonomines galimybes panaudoti.
Tapusi vyraujančia klase burokratija ima nebevykdyti net veržlių ir aktyvių kompanijų intereso ir prisigalvoja savo išlikimui naudingų, idiotiškų ideologijų, suauga su korporaciniu ir finansiniu kapitalu. Apsigyvena savame teletabių ir mažumų pasaulyje, kuris vis tolsta nuo realaus gyvenimo. Ir ima kasdien pralaimėti globalinėse žaidynėse. Deja, gyventi turtingoje, pilnoje atskirties ir nelygybės, vidaus įtampų ir ekonominių galimybių, totaliai supriešintoje ir fragmentuotoje visuomenėje – mus ištikusi lemtis.
Kinijos ar Singapūro modelis – politinė autokratija, leidžianti nepaskęsti pliurpalų chaose ir ekonominė saikinga laisvė, leidžianti kurti verslą. Kinai galvoja ne kaip išgyventi nuo kadencijos iki kadencijos, jiems nesvarbūs reitingai, ar už juos balsuos. Komunistinė diktatūra čia tik tūkstantmetės imperijos politinės tradicijos moderni inkarnacija.
Ir kam jiems tos kadencijos? Jie galvoja ne tik, kaip gyventi geriau dabar, bet ir kokia Kinija bus po penkių šimtų metų – tai kitas lygis, mentalitetas ir ne mūsų pasaulis. Vargu ar kada nors jį bent kiek suprasim. Taip, ten daug neteisybių, baisybių ir nevertybių, beje, kaip ir mūsų veidmainiškoje, imitacinėje ir susinaikinimą pasirinkusioje civilizacijoje, kuri tiesiog rafinuočiau sugeba savas nesąmones užmaskuoti.
Tačiau plika akimi matoma tiesa yra paprasta – jei Vakarų civilizacija iš esmės nepasikeis ir negrįš prie tikrumo, o tam beveik nebeliko laiko ir realių galimybių – pralaimės. Dabar tai jau tik laiko klausimas, ne daugiau.
Nusilpus pasaulio policininkui, prasideda lemiama kova dėl įtakų, resursų ir rinkų persidalinimo ir visi didieji žaidėjai rinksis tik savo interesą, jiems mes ir mūsų valstybės ateitis absoliučiai nė kiek nerūpim. Ką pasirinkti?
Rusiją, kuri mūsų valstybingumą laiko laikinu istoriniu nesusipratimu ir turi objektyvų valstybės interesą susijungti su Karaliaučiumi? Ameriką, kuriai nereikia mūsų valstybingumo, bet reikia paklusnumo, strateginės teritorijos ir rinkų, kuri bet kada, iškilus realiai alternatyvai, pasirinks Afganistano variantą? O gal Europos Sąjungą, kuri išskyrus pinigus nieko neturi, nieko negali duoti ir yra politinis lavonas, bet kada, kilus tikrai krizei, pasirinksiantis Rusijos interesą?
Nauji 1940-ji artėja. Jei norim išlikti, turim turėt stiprią kariuomenę ir vieningą bent valstybės klausimais visuomenę – tai mūsų kaina, kuri galbūt gali būti norintiems mus paturėti per aukšta. Turim laviruoti tarp didžiųjų valstybių interesų ir ieškoti sąjungininkų ar neutralumo net tarp priešininkų, vengti bet kokio tarptautinio susipriešinimo, rizikų ir įtampų, tai mažų valstybių dideliame, globaliame konflikte elgsenos abėcėlė.
Viduje turime turėti kuo daugiau tiesioginės demokratijos valdžių išrinkimo procese ir kuo daugiau autokratijos, priimančios greitus ir ryžtingus sprendimus valdymo procese.
Tam geriausiai atitinka ne tinkių vinkių rinkimai pagal chebryčių sąrašėlius, o vienmandatė mažoritarinė rinkimų sistema, užtikrinanti ne beveidę, prisitaikėlišką ir bejėgę begalinių koalicijų, o stiprią, reformas galinčią įgyvendinti vyriausybę. Ir prezidentinė, teisinguose rinkimuose realizuojama politinė sistema, kur prezidentas yra kartu ir Tautos išrinktas vyriausybės vadovas, ir Premjeras, formuojantis ministrų kabinetą.
Patys matom, ar tuo keliu einama, ar daroma viskas, kad to nebūtų? Visi pasiūlymai dėl ateities turėtų būti vertinami tik šiuo požiūriu ir labai greitai atsiskleis, kas už Lietuvos ateitį, o kas – tik marionetė. Visa kita yra tik vietos ir laiko aplinkybės.