Algimantas Rusteika. Demokratinės istorijos metmenys

Jeigu ką nors darydamas negauni norimo rezultato, kartok tą patį veiksmą dar kartą ir dar šimtą kartų, gal pavyks – toks klasikinis idiotizmo apibrėžimas pagal A.Einšteiną.

Su šiuo lozungu tėvyniniai genijai nepavargsta žygiuoti per mūsų gyvenimus.

Genialūs kartotiniai: 1) Viską sumažindami viską padidinsim; 2) Blogį uždrausim ir jo nebeliks.

Juokingiausi, aišku, mokesčiai ir juos tvarkantys buhalteriai, tapę ir dar tapsiantys prezidentais(-ėmis) ir ministrais(-ėmis). Ateidami vis sako, kad nieko nedidins ir naujų neįves, tik progresinius (tuos žada jau dvidešimt metų). Ir tik apšilę kojas ima siūlyti vis naujus, o dėl progresinių ūmai paaiškėja, kad jie jau seniai yra. O kuriuos padidino laikinai, iškilmingai pažadėję vėl sumažinti, – išliks per amžius.

Ir tada gimsta reforma. Pagal nemirtingąjį imitacijos principą, kuriuo daromos lyties keitimo operacijos: „Vienoj vietoj nupjausim, kitoj prisiūsim“. Vieną duoklę truputį sumažinus, kita padidinama. Atrodytų viskas, bet ne – iš Ekrano išlenda koks nors valdiškas kurmis su skaitytuvais ir sako: „Prarasim truputį milijonų!“

Ir padidina ką nors dar, nes davimas mums visada reiškia didesnį atėmimą. Ir iš visų kampų triūbos apie tai, kad atima per mažai, kiti atima daugiau – reikia mums daugiau BVP perskirstyti! Sulindot, niekšai, į šešėlį, naikinkim patentus, didinkim baudas, lygiuot, ramiai!

Tik niekas nepasako, kad „daugiau perskirstančiose“ valstybėse yra turtingos visuomenės, kurių piliečiai gali ir mokėti daugiau, o pas mus žmogelis be tų kelių papildomų, nusuktų nuo valdžios euriukų eitų šieno ravėti. Na, bet jis didžiausias valstybės priešas ir nusikaltėlis, todėl tam, kad sutaupytume mokesčių, reikia jų kuo daugiau ištaškyti.

Ir kiekvienam mokesčiui reikia turėti po atskirą kontorą su savo pastatais, kompais, klerkais, revizoriais ir atstovais ryšiams su visuomene. Už verslą ir pajamas renka Mokesčių inspekcija, socialinį mokestį (kuris nieko bendra su jūsų būsima sodria pensija neturi) – Sodra, už sveikatą, atsiprašau, už gydymą ir negydymą – Ligonių kasa. Laukiu nesulaukiu, kol už važiavimą keliais mokesčius rinks Kelių kasa, o už apsaugą nuo banditų – Policijos fondas.

Žinokit, švietimas yra nebe valstybės misija, kuriai ji skiria tiek, kiek gali, o medicina nebe Hipokrato priesaika patvirtinami įsipareigojimai, nesusimokėsi – mirk sau į sveikatą. Tai tiesiog mokamos paslaugos, kurioms nusipirkti mums išdalino krepšelius, ir šiose ubagų terbose tiek, kiek atėmę iš mūsų įdėjo ar kiek patys įsidėjom.

Žmonių ir terbelių vis mažėja, o viską gerinti ir gerinti reikia, todėl viską padidinsim sumažindami. Uždarysim ambulatorijas, ligonines, gimdyklas ir operacines, gimdyti iš Labanoro glūdumos greit sraigtasparniais gabensim į Vilnių. O senukas iš atokaus kaimo savo vaistų, kuriems dabar reikia recepto, galės važiuoti trisdešimt kilometrų ir nakvoti stotyje, nes autobusas eina tik kartą per dieną.

Ir pas specialistą, pas kurį prieš trisdešimt metų rytą paskambinęs patekdavai po pietų, dabar pateksi po trisdešimties dienų, gavęs siuntimą, kurio irgi teks palaukti ir prilaukti. Kas keisčiausia – uždarinėjant mokyklas ir gydymo įstaigas, kitaip „optimizuojant viešąsias paslaugas“ atsilaisvina pinigų, tačiau kur jie dingsta – nei vienas premjeras nežino, nes gydytojai su mokytojais padidinimų niekaip nesulaukia – vien tik mažinimo reformų.

O jei kas nepatenkintas išeina su plakatais, tai tas sukurstytas valstiečių. O jei prieš valstiečius – tai sukurstytas rusų. Nes mes savo minčių niekada negalim turėti, todėl visada esam sukurstomi, o kurie sunkiai užsikuria – tai tie serga sovietine nostalgija. O visi draudimai prieš debilus tiems nei motais ir sugadina gyvenimus normaliems žmonėms.

Užuot griežtai kontroliavus narkomanus ir degradus, kurie daužo vaikus kaip bokso kriaušes, įsteikim NKVD-istinę kontorą visoms šeimoms bauginti ir klykiantiems iš siaubo vaikams dėl niekniekių atiminėti. O jei zonderkomandoms duosim dar tris šimtus milijonų, viskas bus dar geriau ir galėsime miestus aptverti spygliuota viela.

Padarė, kad bambalį nusipirkti būtų sunkiau, bet tie patys českos ir kiti pašalpiniai kaip voliojosi apsimyžę krūmuose, taip ir toliau voliojasi. Tik nusipirkti jiems pasidarė lengviau, nes kas rytą prigrybavus maišą skūrelių ir sumetus į taromatą išeina visai padori pirma dozė.

Užtat žmonės atrado lenkijas, latvijas ir vežasi bagažinėmis. Kartu maisto ir kitų prekių, sau ir kaimynui, o nemažai kas ir išvežioja po kiemus pagal užsakymus. Sumažėjo biudžeto surinkimas – taigi padidinsim akcizą, kad dar brangiau būtų ir dar daugiau važiuotų! O kas tą supranta ir burba – tas alkoholio pramonės mafijos nupirktas, ar ne?

Nebereikia nei lagerių, nei Sibiro baimės, paskyrei porą, prigasdinai dešimtį redaktorių, nebrangiai nusipirkai grynais ar šlove keliolika nuomonės formuotojų – ir po keleto metų visuomenė virs avinų banda, tikinti viskuo ir bijanti visko, ką jiems pasakysi. O kas ne avinas, tas išsigandęs tylės, nes tarp avinų laikys save avinu.

A.Einšteinas taip pat sakė, kad, norint tapti avių vedliu, pirmiausia reikia pačiam būti avinu. Ir tokių jums pateiksim kokių norit – protingų ir nelabai, gražiai pražilusių ir sijonuotų, storų ir šiaip su pilvukais. Ir kaip godžiai jų lauksit, diskutuosit, mušitės dėl jų iki kraujų, nes jie yra tobuli, ir vėl jus gelbės ir išgelbės.

Tokių tobulų jau buvo. Štai vienas – irgi vykdė reformas, tenkino masinius lūkesčius ir mažino „socialinę atskirtį“. Neskaičiavo pajamų mokesčio nuo atlyginimo už naktinį darbą ir darbą šventinėmis dienomis. Mokesčių sistema prie jo buvo progresyvi kaip niekad. Padidino neapmokestinamąjį minimumą.

Didysis verslas, o ne sunkiai dirbantys žmonės tada išlaikė valstybės biudžetą.
Vidurinioji klasė suklestėjo, žmonėms sugrįžo pozityvumas ir optimizmas, tikėjimas savo ateitimi ir savo valstybe. BVP kasmet kilo šuoliais ir reitingai siekė dangų.

Buvo vegetaras, negėrė alkoholio ir kavos, nerūkė, rėmė šeimas, skatino gimstamumą ir sveiką gyvenseną. Globojo gabius vaikus, rėmė jų išsilavinimą. Propagavo pagonių kultūrą ir tautos paveldą. Jis įveikė emigraciją ir ekonomikos krizę, praktiškai likvidavo nedarbą.

Juo visi žavėjosi, puikavosi žurnalų viršeliuose, pasaulio didieji spaudė ranką. Jei jis būtų numiręs 7–8 metais anksčiau, būtų minimas kaip vienas žinomiausių, įtakingiausių, prieštaringų, tačiau rezultatyvių politikų.

Jo vardas buvo Adolfas Hitleris.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
14 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
14
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top