Dabar visur pilna gyvenimo mokytojų, o kas gyvena feisbuke ir jų neturi, tai tikrai turi namie ir net vienoj lovoj miega. Toks gyvenimas, ką jau padarysi, o šiame gyvenime gyvenant juk būna visaip. Visi gyventojai nori gyventi, prasmingai gyvenimą pragyventi ir prasigyventi, bet – koks gyvenimiškas dalykas! – kai prasigyvena, dažnai ir nusigyvena.
Tačiau ir nusigyvenus dar galima kartais pragyventi kitus nugyvenant, jei randi tinkamą gyvenimo partnerį. Na, o jei nepavyksta – nepergyvenkit, išgyventi pavyksta visada, tik tam reikia su kuo reikia sugyventi, ką pagyvenę individai gerai žino iš gyvenimiškos patirties.
Ir galima kurį laiką visai dar neblogai pagyventi ir net kai ką užgyventi. Na, bet kada iki soties prisigyveni ir kitus nugyveni – sukaupi atgyvenų, kurias reikia išgyvendinti ir tada jau kiekvienas tebegyvenantis žino, kaip gyventi toliau, tačiau tik po laiko supranta, kad gyvenime galima ir negyventi.
Ir gyventi galima gana ramiai negyvenime, ir tą suprasi tik gyvenimui besibaigiant. Toks jau tas gyvenimas – daug keistų, gyvenimiškų dalykų begyvenant gyventojai pamato. Įsigyveni į savo gyvenimo vaidmenį ir gyveni sau laimingai su gyvenimo drauge ar draugu, kol prieini gyvenimo kryžkelę.
Ir tada tai, ką prisigyvenai, tampa gyvenimo pamokomis, o po gyvenimo juk dar laukia neįgyvendintas amžinasis – tik gyvenk ir norėk! Aišku savaime, tikra gyvenimo trukmė nepriklauso nuo gyvenimo prasmės ir atvirkščiai, bet tai jau ne mūsų reikalas. Kiekvienas gyventojas žino: gyvenimas – gyvenimiškas projektas.