Mintis, šeimą ir valgio įpročius kontroliuojančioje valstybėj, totaliai bukinančios, kryptingos informacijos ir bulvarinių nesąmonių vandenyne išjungiamas ne tik protas, bet ir žmogaus moralinis jausmas. Taip gimsta zombiai.
Ir zombiai tikrai tiki ir rimtais veidais aiškina, kad būti atimtam ir be šeimos uždarytam vienatvėje per naktis klykti iš siaubo ir ilgesio yra vaikelio gelbėjimas. Kad pragaras žemėje, kurio nei vienas iš zombių pats neįstengtų ištverti, yra vaiko gerovei.
Juos atpažinsi bematant – tavęs negirdi, akys bukos, lakstančios į šalis, tik ir laukia, kol nutilsi ir galės įjungti savo failiuką, kur viskas sudėliota į lentynėles pagal taisykles ir visas pasaulis išaiškintas viename puslapyje teksto.
Lūpose pranaši bepročio šypsena – juk kalba su nesusipratėliu, nesugebančiu suvokti modernių šiuolaikybių. Moralinio jausmo, visame pasaulyje, visais laikais ir visose kultūrose neklystančiai, per sekundės dalį atpažįstančio žmogaus ir vaiko kančią, zombio viduje nebėra – išinstaliuota.
Vietoj jo proto patamsiuose žybsi pora sektantiškų abstraktybių, vardan kurių paaukotų pusės pasaulio vaikų laimę. Tai ta pati totalitarizmo psichologija, kaip komunizmas ar fašizmas, kada sužvėrėję nuo savo teisumo zombiai griovė miestus ir žudė milijonus vardan žmonijos gerovės.
Zombių galvose egzistuoja tik instrukcijos ir savo subinės nauda. Ir ką nors supranta jie ne per mitingus ir reikalavimus, prašymus ar vaiko ašaras. Reikia perinstaliuoti programėlę, perkrauti – ir veiks kitaip. Reikės ką nors sušaudyti – sušaudys, lieps gatvėse dainuoti internacionalą – dainuos.
Juokingiausia tai, kad asmeniškai zombiai negyvena pagal kitiems nustatytas taisykles, jų aršumas – beveik visada savo pačių kaltės ir nevykėlių gyvenimo maskuotė. Jei kas pasiknaisiotų jų gyvenimuose – daug sužinotume.
Baisiausias dalykas, kurio zombiai žiauriai bijo – kad jiems patiems nebūtų pritaikyta zombių tvarka. Jei kas suorganizuotų anoniminių skundų laviną apie tai, kaip auklėja vaikus zombiai su visa jų plačiąja tetulių gimine visoje Lietuvėlėje – su jų sugalvotais klausimynais prisistatę zonderkomandos aptiktų ne vieną ir ne dešimt pažeidimų.
Tai būtų geras vaizdelis, kai rastų kokią nusipelniusią zombę per zombių baliuką su taure vyno šalia savo vaiko! Ar zombių šeimynėlę, išlėkusią į filmą ir palikusią vieną dukrelę prižiūrėti vyresniam broliukui! Ar zombienės tetulę kaime, kuri išėjo karvių melžti ir paliko atvežtą vasaroti zombytės atžalą žaisti sode!
Tada jau jokių globėjų nebeužtektų, reikėtų atimtiems vaikams skirti kokias kareivines ar mokyklų bendrabučius. Ir patikėkit, po to žaibiškai prasidėtų reformų reformos ir pokyčių pokyčiai.
Tokia šiandien mano idėja Lietuvai.