Kovo 19 dieną Seimas vieningai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja paskyrė Daivą Pranytę-Zaleckienę.
2015 m. liepos 3 d. Lietuvos Apeliacinio teismo nutartimi paskirtoji teisėja kartu su Violeta Ražinskaite ir Valdimaru Bavėjanu paskelbė nutartį partizano A. Kraujelio byloje, kurioje nurodoma:
„Nagrinėjamoje byloje pripažįstant M. Misiukonį kaltu atlikus jam kaltinime inkriminuotus veiksmus, turėtų būti įrodyta: pirma, kad A. Kraujelis priklausė politinei grupei; antra, kad M. Misiukonio dalyvavimas kratoje buvo nukreiptas į politinės grupės dalies – A. Kraujelio – sunaikinimą; trečia, kad M. Misiukonis turėjo tikslą fiziškai sunaikinti politinės grupės dalį – A. Kraujelį.“ (7 psl.).
„[…] 1965 m. tautos ginkluotas pasipriešinimas seniai buvo pasibaigęs […] kaip politinė grupė neegzizstavo. Vadinasi, žuvimo metu A. Kraujelis nurodytai politinei grupei jau nepriklausė.“ (8 psl.).
„Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad atlikdamas inkriminuotus veiksmus M. Misiukonis žinojo, jog A. Kraujelis buvo partizanas.“ (10 psl.).
„[…] Kraujelį buvo siekiama sulaikyti ne kaip partizaną, t. y. atskiros politinės grupės narį, bet kaip asmenį, padariusį labai sunkius nusikaltimus.“ (11 psl.).
„[…] J. Snukiškytė [partizano žmona] nuteista už tai, kad žinodama apie A. Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti.“ (11 psl.).
„[…] nukentėjusi [partizano sesuo Janina] nepagrįstai teigė, kad 1965 m. atlikta krata buvo neteisėta,“ (12 psl.).
„Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jo vykdytą veiklą.“ (13 psl.).
„[…]1965 m. nebuvo įstatymo, numačiusio baudžiamąją atsakomybę už visų ar dalies žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, genocidą.“ (14 psl.).
Akivaizdu, kad tokie samprovavimai neatitinka Lietuvos okupacinės teisinės tikrovės. Kitur skiriami teisėjai iš anksto paviešinami ir visuomenė gali išsakyti apie juos savo nuomnę, kad teisėjas neturėtų išankstinių prieštaravimų.