Atviras laiškas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui Evaldui Pašiliui
Dėl stribinių teisės normų legitimavimo Lietuvos prokuratūroje
Rezistentų pasipriešinimo okupacijai darbo grupė susipažino su prokuroro E. Pašilio 2020-10-06 raštu, kuriame E. Pašilis nurodo, kad rezistentų persekiojimas buvo teisėtas ir kad ateityje mums į šia tema užduodamus klausimus atsakoma nebebus. Darome išvadą, kad mūsų skundas nagrinėtas nesilaikant Lietuvos ir tarptautinės teisės principų ir normų. Nemanome, kad E. Pašilis yra nekvalifikuotas, todėl tokį atsakymą vertiname kaip angažuotą ir paliekantį rezistenciją už įstatymo ribų. Tai jau ne valstybinis ir ne teisinis požiūris, bet naujas Lietuvos teisinės istorijos faktas. Tai yra okupacinė stribinė nuostata.
Prokuroro atsakymo angažuotumas pasireiškia tuo, kad mes neva skundžiame, kaip jo rašte nurodyta, visų teisėjų verdiktus, tame tarpe – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos R. Gudienės ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos A. K. Macevičienės. Viskas yra atvirkščiai: būtent šios teisėjos, vertinant Lietuvos ir tarptautinės teisės normomis, buvo absoliučiai logiškoje rezistentų teisių gynimo pusėje, o prokuroras E. Pašilis šias teisėjas priskyrė prie prokurorų nusikaltimų neigimo šalies palaikymo. Beje, nenurodyta, kad dar ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas D. Grizickas savo verdiktu buvo išimtinai rezistentų gynimo pusėje.
Partizano A. Kraujelio byloje Panevėžio apygardos prokuroras R. Juozainis ir Vilniaus apygardos teismo prokuroras R. Valentukevičius nesvyruodami buvo rezistento teisių gynimo pozicijoje. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme prokuroras S. Stulginskis jau teigia stribinę partizano žūties versiją, legitimuojant represinį KGB aktą, kurio ištroškę laukė teisėjai.
Teikiame minėtų teisėjų argumentus, klaidingai įvardintus prokuroro E. Pašilio rašte.
1. Vilniaus miesto teisėjos R. Gudienės 2016-11-02 nutartyje pripažintas rezistentų pozicijos pagrįstumas, nurodomi esminiai ir konceptualūs prokurorų G. Vaivados (2016-05-03) ir E. Papučkos (2016-10-12) nutarimų akivaizdūs angažuotumo požymiai.
„Nepagrįstomis laikytinos prokuroro išvados, jog tokie veiksmai nebuvo draudžiami pagal tarptautinę ir nacionalinę teisę aprašomų įvykių metu, nes tokie veiksmai buvo draudžiami tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygiu.“ (p. 4).
„Visiškai ignoruojama skundo esmė, jog nukentėjusieji ir kiti jų minimi asmenys buvo persekiojami nesilaikant net ir sovietinės teisės nuostatų, apibrėžiančių teisėtą baudžiamąjį procesą.“ (p. 4).
„BK 100 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtinė analizė iš esmės neatlikta ir nepasisakyta dėl to, ar tyrimo metu buvo nustatyta, kad buvo vykdoma valstybės ar organizacijos politika dideliu mastu ar sistemingai užpuldinėti civilius.“ (p.4).
„BK 100 str. dispozicija nesudaro kliūčių bausti asmenis net už pavienį asmenį, aprašytą šiame straipsnyje, jei yra nustatyta, kad buvo vykdoma valstybės ar organizacijos politika dideliu mastu ar sistemingai užpuldinėti civilius, ir įrodoma, kad toks veiksmas buvo atliktas įgyvendinant šią politiką.“ (p. 4).
„Veikų sudėties analizė neatlikta ir niekaip neatsakyta į skundo argumentus, jog visi skunduose minimi asmenys buvo ištremti (formaliai galimas BK 102 str. numatyto nusikaltimo požymis) bei visų jų teismai tebuvo farsas ir neatitinka nešališko ir nepriklausomo teismo kriterijaus baudimas kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme yra formaliai galimas BK 103 str. numatyto nusikaltimo požymis.“ (p. 5).
2. Vilniaus apygardos teismo teisėjos Ainoros Kornelijos Macevičienės 2016-12-05 nutartis dėl prokuroro E. Papučkos 2016-10-12 nutarimo panaikinimo, kaip neatliktos teisinės analizės, rezistentų skundą patenkino. Teisėjos nutartyje nurodyta:
/…/ „kad prokurorai teisiškai argumentuotai neatsakė pareiškėjams, kodėl 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutas bei 1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų organizacijos Generalinės Asamblėjos rezoliucija 95 (1), patvirtinanti tarptautinės teisės principus, pripažintus Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute, nėra aktualūs šiai bylai ir kt., tačiau prokuroras teismo nurodytų trūkumų neanalizuoja ir tuo labiau jų pašalinimui nededa nei mažiausių pastangų.“ (p. 3).
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Dariaus Grizicko 2016-09-26 nutartis dėl 2016-08-08 prokuroro E. Papučkos nutarimo kaip ne teisinio, o abstrakcijų nuorodų panaikinimo.
„Tinkamai nepaaiškino pareiškėjams, kodėl ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik pagal BK 100 straipsnį, o šis BPK 30 straipsnio pažeidimas sukliudė prokurorui priimti teisingą sprendimą.“ (p. 2)
„Be to, aukštesnysis prokuroras neaptarė ir neįvertino visų pareiškėjų nurodomų tarptautinės teisės aktų, kurie, pareiškėjų nuomone, taikytini šiam ikiteisminiam tyrimui.“ (p. 2).
„Prokuroro 2016 m. gegužės 3 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nr. 01-2-00116-10 išvados yra grindžiamos deklaratyviniais teiginiais, bet ne minėtame nutarime nurodytų asmenų parodymų ir kitų konkrečių ikiteisminio tyrimo duomenų analize.“ (p. 2).
Klausimai yra konceptualūs ir reikia įvertinti tai, kad kalbama apie nusikaltimus tarptautinio jus cogens principo erdvėje, t.y. be senaties ir įvardinto imperatyvinio taikymo. Taigi vengimas nagrinėti okupacinių Lietuvos ir tarptautinių nusikaltimų sampratą, jos iš esmės neneigiant, reiškia okupacijos legitimaciją. Juk ir prokuroro priesaika bei etikos kodeksas preziumuoja ne pareigūno neklystamumą, o hipotetiškai galimą teisinį pažeidimą ir atsakomybę.
Pagal Prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 10 punktą dėl generalinės prokuratūros funkcijos analizuoti prokuratūros veiklą, pagal 19 straipsnį dėl viešo nacionalinio istorinio rezistencijos intereso, pagal 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą dėl ištikimybės valstybei ir konstitucinei santvarkai, 6 punktą dėl etikos kodekso nesilaikymo ir Prokuroro etikos kodekso III dalies 10 punktą dėl prokuroro priesaikos ir Etikos kodekso, įpareigojančių nežeminti prokuroro vardo, derėjo inicijuoti tokio elgesio svarstymą Prokurorų etikos komisijoje arba (be eilės) prokurorų atestacijos komisijoje.
Formuluojame tik vieną klausimą: ar sesuoers N. Sadūnaitės ir tuometinio kunigo S. Tamkevičiaus persekiojimas ir kalinimas buvo nusikalstama veika pagal Lietuvos ir tarptautinės teisės normas, ar legitimi veika pagal LTSR okupacines teisės normas?
Keli sakiniai abejojantiems. 1988 metais per „bananų balių“ Katedros aikštėje suimtas drąsus rezistentas Algimantas Andreika, nugabentas į Antakalnio milicijos būstinę, milicininko Z. Bernoto buvo žiauriai sumuštas, o po Kovo 11-osios prokuroras E. Papučka atsisakė jam kelti bylą. Epochos susišaukia. Tikrai sekasi žmogui, tapusiam teisingumo simboliu.
Manome, kad prokuroras E. Pašilis piktnaudžiavo savo įgaliojimais, nevykdė pareigų ir pažeidė duotą priesaiką laikytis Lietuvos įstatymų bei ginti gerą prokuroro vardą. Ir tai privalu greitai įvertinti.