Švenčiame valstybės šimtmetį. Vilniaus miesto apylinkės teisėjas Valdas Bugelevičius savo 2018 m. liepos 12 d. nutartyje dėl kolaborantų, persekiojusių „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjus (S. Tamkevičių, N. Sadūnaitę ir daugybę kitų), teisumo užrašė: „[…] tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad asmenys, dirbę KGB, TSRS prokuratūroje, teismuose bei vykdę darbines pareigas minėtose valstybinėse struktūrose bei atlikę procesinius veiksmus tuo metu iškeltose baudžiamosiose bylose asmenų dėl pasipriešinimo okupacijai atžvilgiu, vykdydami okupacinės valdžios ir jos pagrindinės represinės struktūros organų nurodymus, būtų tyčia persekioję nukentėjusiuosius dėl politinių – religinių pažiūrų ar viršiję jiems pavestus įgaliojimus, nebuvo gauta.“ (psl. 3).
Ir dar, jeigu kam neaišku: „[…] baudžiamosios teisės prasme tardymo (šiuo metu ikiteisminio tyrimo) veiksmai patys savaime nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti juos atlikusių pareigūnų atžvilgiu, kadangi procesiniai tyrimo veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.“ (psl. 4).
Mes bandėme skųstis Vilniaus apygardos teismui. Teisėja Aiva Survilienė paliko galioti V. Bugelevičiaus nutartį ir savo 2018 m. rugpjūčio 6 d. verdikte nurodė, kad „[…] visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą yra draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę“ (psl. 6).
Viską supratome. Pasirengę krimsti Lukiškio duoną ir kaltę atpirkti, nes supratome, kad M. Ivaškevičius teisus, kadangi tik socialistinio teisingumo, stribų ir kolaborantų dėka išlikome žmonėmis.