„Rašau vis apie tą patį, apie didžiąją savo gyvenimo meilę – Lietuvą tėvynę“, – taip Algirdas Patackas pristato savo naująją knygą „LITUA“. Tą išpažino ir sausio 3 dieną sausakimšuose Signatarų namuose surengtose knygos sutiktuvėse.
Be knygos autoriaus Seimo nario, disidento, Kovo 11-osios Akto signataro, kultūrologo Algirdo Patacko, renginyje dalyvavo ir akad. prof. Eugenijus Jovaiša, kultūrologas Aleksandras Žarskus, Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, „Versmės“ leidyklos redaktorius Petras Jonušas.
Renginio vedėja, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, pristatydama autorių, prisipažino – nebuvo lengva parinkti tinkamus žodžius: „Aš niekaip kitaip nesugalvojau gudriau, kaip pristatyti jo žodžiais, o jie – fundamentalūs… Yra toks keistas žodis būtšakniai, t. y. „sūnus, kuriam atitenka ūkis po tėvo galvos“. Šiaip jis išlikęs tik Žemaitijoje. Bet tai tikras senas baltiškas žodis, kurio prasmė – daug gilesnė ir platesnė nei „paveldėtojas“… Būtšaknis reiškia ne tik paveldėtoją, bet ir „būtuvės sargą“, atsakingą už jos išlikimą, kitiems kiemo, šeimos nariams išsivaikščiojant pasviečiui… Būtšaknis, būtsargis privalo žūtbūt likti, saugot protėvių dvasią, ne tik buitį ir namus…. Jis vertikaliai surištas su žeme ir gimtine, su buitim ir būtim… Jis yra tas, kurio šaknis yra tvirčiausia, giliausia, susieta su protėvių paveldu. Jis žino: išrovus šaknį jis mirs. Todėl gentis gyva būtšaknių dėka. Yra gyva, kol jų yra. Taigi, norėčiau suteikti žodį būtsargiui, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, tiesiogine prasme – LDK ainių palikuoniui ir ainiui Algirdui Patackui“, – taip savo įžanginiame žodyje kalbėjo B. Valionytė.
Kviečiame žiūrėti Aušros Gabalytės reportažą iš susitikimo.
Autoriaus žodis skaitytojui:
Čia surinkti tekstai yra iš ilgo laikotarpio – nuo pogrindžio iki šių laikų, kai naujai Lietuvai jau per dvidešimt. Pagal pobūdį juos galima būtų priskirti lituanistikai – pačia plačiausia, kasdiene ir neakademine prasme – iš čia ir knygos pavadinimas, aliuzija į Kvedlinburgo analuose rastą Lietuvos vardą – LITUA. Juose mėginta susivokti, atspėti senovinės mūsų religijos, rėdos, lietuvių kalbos paslaptis, Didžiosios Lietuvos – LDK mįsles, taip pat atsakyti – visų pirma sau – į klausimus, kas yra Aistija, kas yra Lietuva, kur ji prasideda ir kur baigiasi, ką reiškia būti lietuviu. Arba nebūti…
Nereikia juose ieškoti galutinių atsakymų – jų nėra, nes gyvenimas yra nuolatinė klausa, tikintis išgirsti amžinybės šnaresius. Daug svarbiau už atsakymus buvo noras įrodyti, kad laisvai mąstyti ir kurti galima bet kokiomis sąlygomis, net ir nelaisvėje, kad ir kokia ji būtų – politinė, konjunktūrinė ar pinigų nelaisvė. „Laisvai mąstau, vadinasi, esu“ – taip galima perskaityti žinomą posakį. Galbūt pasąmoningai buvo sekta „Aušros“ laikų tradicija, kai vizija buvo svarbiau už esamybę.
Skiriu šią knygą Lietuvai, jos amžinybei, kad ji išliktų mūsų omėje amžina paslaptimi, kurią betgi Aukščiausiojo nedrausta spėti…
Algirdas Patackas, Litua. Lituanistika, publicistika, beletristika, Vilnius: Versmė, 2013.
A.Patackas. Suvalkija
…aš mąstau apie tolumos ir tylumos
buvimą sykiu…
Martin Heidegger
Jau nebesako man nieko laukai tolimi ir liūdni, Suvalkija,
jie tyli. Tik vėjas vis gena ir gena į tolį sužvarbusius debesis,
tik niekas jau man nebesako – sudieu sudie, susitiksim anapus,
tik stagaro fleita dejuoja nurudusiuos laiko arimuos.
Tik plaukia per lygumą salos sodybų archipelagai,
pavėjui išskleidę bures kaip eldijos senos
ir šnabžda žodžius nemarius kuriuos tu kadais man šnibždėjai
– sudieu sudieu, susitiksim prie jievaro senojo…