Alkoholio gamintojų politika: „Apsvaigink ir numarink“

Galimo šalutinio poveikio efektai: vėmimas, Dauno sindromas, plyštanti galva, autizmas, pašliję tarpasmeniniai santykiai, savižudybė. Veiksmingumas – 100 procentų. Griežtai vidiniam vartojimui. Perdozavimo atvejų – nenustatyta. Prieš vartodami pasitarkite su duobkasiu ar kunigu.

Taip mokoma vasariškai nostalgiškoje reklamoje „Utenos alus – kokybiškiausias Jūsų alus plastiko butelyje“. Ekrane už 50 litų per dieną atgyja minia studentų, samdytų juokingiausius įkainius pasiūliusios kino studijos. Svarbiausias tikslas – pasiekti butelį. Suprask, juk penktadienis – ne už kalnų, ir genialūs bendraamžiai tikrai protingesni nei prie teliko kiurksantys tėvai.

Retais atvejais leidžiu sau suklysti ir įsijungiu televizorių. Viliuosi, kad blaivus plastmasinių bambalių šokis liovėsi suktis eteryje.

Nevykęs link bonkos skubančiųjų vaizdelis primena Marijos žemėje kadaise transliuotą koktų epizodą – prezervatyvų reklamą. Kompanija „DUREX“ jaukiame skersgatvyje vis sutrukdydavo intymiai sueičiai – kokybiškas lateksas taip ir neplyšo, prisimenate? Jau šypsotės?

Prezervatyvus gaminanti kompanija irgi šypsosi. Juk moderni reklama buvo skirta ne ŽIV plitimo prevencijai ar lygių galimybių tarnybos kontrolierėms pamaloninti. Gėlių puokšte nešiną vaikinuką puldavo spermatozoidų armija. Tokiu atsargiu, kaip tie Kubiliaus sezoniškai keičiami berniukai, veidu. Net akylųjį Gedgaudą vargiai įžeistų. Merginos laimei, tampri prezervatyvo siena sustabdydavo lytinių ląstelių divizijos invaziją. Sprendžiant iš grimasos TV ekrane, statistas poruotis neplanavo. Apvaisinimo procesas – sužlugdytas.

Vienintelis skirtumas tarp šių reklamų – grynai techninis. Pirmajame vaizdelyje – gauja nevykėlių į butelį bando prasiskelti kaktą. O kas čia tokio, – vaikai ir patys užaugs. Antrajame jaunas vyrukas, sutrikęs lyg angliškai nekalbantis politikas, neapsispendžia, kas jam svarbiau: šeima ar nyki miestietė.

Tais laikais, kai Linas Karalius nevaidino sveikuolio ir tikėjo moterimis, alkoholio baronai telkėsi su folkloro atstovais ir atakavo jaunimą dar agresyviau. Televizijoje šmėžavo užtikrintos deklaracijos savaitgaliui: „Alus, užvedantis linksmybėms“. Provincijos gezų lyderiai, įkaušę linksmintis skatinančiu fermentu, traukdavo ŽASų „Joninių himną“: „Prie ežero pabūsim / Į gamtą važiuosim / Sugrįžę į miestą / Vėl dainuosim“.

2005 metais pagrindinio muzikos festivalio „Visagino country 2005“ rėmėjo – „Utenos alaus“ – nominacija „Labiausiai užvedantis“ atiteko festivalyje debiutuojančiai grupei „Dreams“. „Vertindami laisvės ir linksmybių dvasią, kurią skleidžia Visagino festivalis, apdovanojimą skyrėme grupei, kuri puikiai atstovauja šias vertybes“, teigė įmonės marketingo direktorė Aušra Vasiljevienė (utenosalus.lt; kalba netaisyta – red. pastaba).

Įsivaizduokite, į kokią desperaciją buvo puolusi alkoholio gamintojų pramonė, jeigu net išmaniuosius ŽASus privertė suabejoti savo „vertybėmis“.

ŽASai ima ir ežerą iš gamtos perkelia į miestą. Pasibuvę prie vandens telkinio, kuris, pasirodo, nėra gamtos dalis, muzikantai susiruošia ieškoti tikrosios gamtos. Po to sugrįžta tęsti linksmybių į sostinę. Na, jeigu sugebame išsivirti alų, instinktyviai, be jokių psichinių pastangų užvedantį linksmintis, skatinantį atsipalaiduoti, padedantį pailsėti, belieka užsikąsti burgeriais su rumuniška arkliena – nežeminkime gražaus lietuviško žodžio „sumuštinis“.

Kokioje beviltiškoje padėtyje šiandien atsidūrė alkoholio gamintojai, klausimas retorinis. Ne tik ketvirtadalį „Anykščių vyno“ darbuotojų į gatvę išspyrę, bet ir, anot dr. Aurelijaus Verygos, akcizą alkoholiniams gėrimams patrumpinti susigalvoję („Alkoholio pramonė perka tyrimus, kad sumažintų alkoholio akcizą“, Ekspertai.eu, 2013-02-19)

Panašiai, kaip toje „DUREX“ sunerimusių spermatozoidų reklamoje – „įsakymas duotas, atakuojam“! Mergina nelauks visą amžinybę. Ir vaikinui kantrybė gali trūkti.

Tai, ką paminėjo dr. Aurelijus Veryga, primena Senovės Romos respublikos laikais gimusį posakį „skaldyk ir valdyk“. Sveikatos mokslų universiteto docentas straipsnyje pateikia keletą šlykščių alkoholio gamintojų melagysčių, pvz., reikia mažinti akcizą alkoholiui, nes klesti nelegali prekyba, o alkoholio pramonė – viena didžiausių mokesčių mokėtojų.

Deja, nesame vienintelė laisvoji visuomenė, patirianti vadinamosios melo ekonomikos įtaką. Antai Didžiojoje Britanijoje alkoholio kontrolės įstatymai liberalizuoti ne šiaip sau. Dr. Aricas Sigmanas, knygos „Alkoholio karta“ autorius, stebisi: „Žinoma, tai sutapimas: 2010 metais, kai vyriausybė ėmėsi griežčiausios taupymo politikos nuo Antrojo pasaulinio karo, alkoholio muitininko pirštas nepalietė“ (Aric Sigman, „Alcohol Nation“, p. 19).

Anglijos psichologų draugijos narys posakį „skaldyk ir valdyk“ pritaikė „lygių galimybių“ amžiuje: „Kiekviena vyriausybė puikiai suvokia, kad leisti masėms galvoti per daug gali sukelti neramumus ir nepasitenkinimą, o gal net kainuoti rinkimus. […] Taigi liberalizuodami alkoholio kontrolės įstatymus, kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui suteikdami spartųjį šviesolaidinį internetą, […] klasinę sistemą pavertėme nepajudinama. Todėl neverta stebėtis, jog tarp jaunų žmonių – ir net tarp pagyvenusių – pastebima vis mažiau politinio aktyvumo: „apsvaigink ir numarink“ = „skaldyk ir valdyk“ (Ten pat).

„Svaiginimo ir marinimo“ propagandai įgyvendinti pasitelkiamos įvairios formos. Susirūpinusi skaitytoja Aušrinė Bandzaitė klausia: „Vertėtų pagalvoti, ar mes, lietuviai, norime, kad Lietuvos vėliava būtų vartojama reklamuoti tam, kas propaguoja žalingus dalykus, o galbūt alaus vartojimas tampa vienu iš mūsų valstybės tikslų ir principų?“ (15min.lt, 2013-03-07).

Alaus, kurio skardinės mėtosi patvoriuose, varyklos atstovė spaudai pateikė „atsitiktinai“ viršuje specialistų išdėstytiems faktams priešingą atsakymą: „Teisingai pastebėta, kad alaus įvaizdžiui kurti pasirinkti spalviniai sprendimai primena lietuvišką trispalvę, tačiau net ir griežtais alkoholio draudimo įstatymais garsėjančioje Švedijoje nevengiama alaus pakuotėms naudoti vėliavos spalvų. Juk kiekvienai šaliai ar kultūrai yra artimos tam tikros spalvos – mes jų negalime ignoruoti ir išrauti su šaknimis. Visame pasaulyje garsėja vienuolių Trapistų alūs, kurie ruošiami vienuolynuose ir tame visas pasaulis nemato nieko blogo, tad abejojame, ar turėtume matyti mes“.

Aš neabejoju, kad sveiko proto tėvai negirdo savo vaikų alumi, papuoštu trispalve. Turėjome kunigaikščių, kurie negėrė. Blaivininkai visais laikais (tiek tarybų Lietuvoje, tiek baudžiavos metu) iškeliaudavo pas Abraomą arba būdavo siunčiami tremtin.

Tačiau ką išties reiškia teiginys „lietuviška“ kultūra? Jei, anot Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio, 60 proc. skilandyje randamos mėsos – įvežtinė, apie kokias „kultūrai artimas spalvas“ kalbame? (ziniur.lt)

Oksfordo universiteto mokslininkai 2008 metais analizavo tyrimus, atliktus per 18 metų laikotarpį (1990–2008). Imtis – 38 tūkstančiai jaunimo atstovų ir paauglių (http://alcalc.oxfordjournals.org/content/44/3/229.abstract). Studijoje domėtasi, kaip alkoholio vartojimo demonstravimas TV ekrane, internete, socialiniuose tinkluose veikia jaunimo psichiką. Tyrėjai pasakė aiškiai: „Kuo dažniau mato, tuo daugiau norisi“.

Toje pačioje Anglijoje pagal įstatymą 2011 metais namuose vartoti alkoholinius gėrimus galėjo asmuo, sulaukęs 5 metų amžiaus! (Aric Sigman, Ten pat, p. 60).

Vilniaus dailės akademijos absolventai ir bohemos atstovai, ko gero, dievina prancūzų manieras. Prancūzų vyrai tokie galantiški, išmano moteris ir vyną. Didžiosios nostalgijos Prancūzijos kultūrai šalininkai vargu ar domisi statistika. O vertėtų. Remiantis Europos Komisijos ataskaita, nuo kepenų vėžio Prancūzijoje 2006 metais mirė beveik dvigubai daugiau žmonių nei Didžiojoje Britanijoje („Alcohol-related Harm in Europe“). Mes atsidūrėme sąrašo dugne – taip, tiesiogine prasme.

Tad prieš klausydamiesi visokių „Spinter“ tyrimų, spaudos atstovų ar jaunimo stabukų dainų, prisiminkime nutylimus „marinimo politikos“ aspektus. Isfahano mieste, Irane, penktadienio popietę niekas nieko nebado, nesišlaisto gatvėmis, nešūkauja. Vėmalų tarpuvartėse valyti nereikia. Priežastis – paprasta: žmonės blaivūs kaip kūdikiai (Aric Sigman, Ten pat, p. 4). Argi jie ne teroristai, neišsilavinę „lygias galimybes“ pažeidinėjančios valstybės piliečiai?

Teroristais veikiau turėtume vadinti Seimo narius, kurie leidžia sau ištarti „taip“ akcizo alkoholiniams gėrimams sumažinimui. Ir „kraują ragauti“ mėgstančius alkoholio gamintojus: pastariesiems sąmonė aptemusi itin stipriai.

Seimo narė Agnė Bilotaitė su kolegomis vasario 28 d. pateikė alkoholio kontrolės įstatymo 5 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Projekte siūloma 5 straipsnį papildyti 1 dalimi: „Lietuvos Respublikoje iš automobilių, stoginėse, kioskuose, paviljonuose, kituose laikinuosiuose statiniuose arba nuo ne patalpose įrengtų laikinųjų prekybos įrenginių (prekystalių, vežimėlių) draudžiama parduoti skysčius (technologinius, parfumerijos, kosmetikos, buitinės chemijos pramonės gaminius ir kt.), kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 20 procentų“.

Netikiu, kad projektas išvys dienos šviesą, net jei vienas iš iniciatorių – Vitalijus Gailius.

Galiu nuspėti tiksliai, kada išsipildys dr. Aurelijaus Verygos prognozės dėl akcizo alkoholiui sumažinimo. Tai nutiks, kai Lietuvos dienraščių lyderis išspausdins šiuos straipsnius: „Kriminalinės policijos biuro pareigūnai jau septintas mėnuo nesuranda mergaitės“, „Imuniteto panaikinimas Neringai Venckienei – demokratinės valstybės požymis“, „Švietimo ministerija nesusigaudo, kur pradingo ES paramos pinigai“, „Suskystintų dujų terminalo statybos – vėl aklavietėje“.

Mums belieka laukti.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top