kariuomeneskurejai.lt
2024 m. kovo 31 d, Šv. Velykų rytą, Amžinybėn iškeliavo vienuolė, laisvės gynėja, sovietų okupacijos laikų disidentė Nijolė Felicija Sadūnaitė
Amžinąjį atilsį duok mirusiai, Viešpatie
Nuoširdi užuojauta artimiesiems ir bendražygiams
LKKSS valdyba
Atsisveikinimas su velionės žemiškaisiais palaikais balandžio 2 d., antradienį, nuo 14:00 iki 21:00 Laidojimo paslaugų centre Kalvarijų gatvėje 329, taip pat balandžio 3 d., trečiadienį, nuo 9:00 Vilniaus Kalvarijų Šventojo Kryžiaus atradimo bažnyčioje, kurioje 13:00 už velionę bus aukojamos mišios. Laidotuvės Verkių kapinėse.
Nijolė Felicija Sadūnaitė gimė 1938-07-22 Dotnuvoje (Kėdainių r.) mokslininko agronomo ir agronomės šeimoje.
Tėvams 1945 m. vasarą pabėgus iš Dotnuvos nuo persekiojimo ir grėsusios tremties, tą vasarą ir rudenį augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, nuo 1945 m. rudens – Anykščiuose.
1945 m. pradėjo lankyti mokyklą Telšiuose, kur iškart buvo priimta į antrąją klasę, 1945–1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Mokykliniais metais aktyviai sportavo: žaidė krepšinį, tinklinį, stalo tenisą, dalyvavo lengvosios atletikos varžybose.
1955 m. pasirinko vienuolės gyvenimo kelią ir įstojo į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną (P.A.M.I.), pirmuosius įžadus 1956 m. davė Telšiuose, kur dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno pas vienuolijos seseris Jeruzalėje ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. 1963 m. Anykščiuose davė amžinuosius įžadus.
Baigusi medicinos seserų kursus, ji vėliau dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau iki 1974 m. – iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą kan. Petrą Raudą, Svėdasuose katechizavo vaikus.
Į sovietinio saugumo akiratį pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus – surado už vaikų katekizaciją tiesiamam kunigui Antanui Šeškevičiui advokatą. 1971 m. slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Dokumentu, kurį pasirašė daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos, buvo reikalaujama iš tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo suteikti sąžinės laisvę ir baigti represijas prieš kunigus. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.
Nuo 1974 m. pradėjo dauginti bei platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ – žymiausią sovietų okupacijos metu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių ji išspausdino P. Raudos dovanota rašomąja mašinėle.
Užklupta su įkalčiais, spausdinant 11-ąjį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerį, 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota. Lietuvos SSR Aukščiausiasis teismas 1975 m. birželio 17 d. ją nuteisė laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems metams kalėti, atliekant bausmę sunkiųjų darbų lageryje, ir trejiems metams ištrėmimo. 1975–1977 m. Dubravlage (Mordvija, Rusija), paskui 1977–1980 m. gyveno tremtyje Bagučianuose (Krasnojarsko kraštas, Sibiras, Rusija).
1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, dirbo Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus.
1982–1987 m. ji gyveno nelegaliai Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstydamasi, nes buvo paskelbta jos paieška, tuo metu rašė atsiminimus apie disidentinę veiklą. 1987 ir 1988 m. ji buvo sovietinio saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau niekada neprarado optimizmo.
Nuo 1987 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose.
1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, N. Sadūnaitė dalyvavo ir kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge – Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama.
1988 m. kartu su bendražygiais surengė Vilniuje viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavo bado streike Vilniaus Gedimino aikštėje. 1989 m. buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų, balandžio 15–16 d. dalyvavo „Caritas“ steigiamajame suvažiavime. 1988 m. gruodžio 19 d. ji buvo priimta į Lietuvos Helsinkio grupę.
1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią. Tačiau sovietinio saugumo struktūros ją kaip antisovietinio nusistatymo įtakingą asmenį stebėjo iki pat šių struktūrų veiklos Lietuvoje pabaigos 1991 m.
1989–1990 m. su paskaitomis apie Lietuvą ir jos kovą už laisvę keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje ji susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
Nuo 1990 m. dirbo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ organizacijoje, rūpinosi žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, aktyviai reiškė savo nuomonę apie politinius ir visuomeninius Lietuvos įvykius.
N. Sadūnaitė – viena iš visuomeninio komiteto „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę“ steigėjų (2019 m.).
N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas „KGB akiratyje“(1985 m.) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989 m.). Jos buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis. Lietuvoje abi atsiminimų knygos buvo sujungtos ir išleistos viena knyga „Skubėkime daryti gera“ (1998 m., antrasis pataisytas ir papildytas leidimas serijoje „Pergalės ženklas“ – 2023 m.). Ji parengė ir išleido atsiminimų knygą italų kalba „Il celo nel lager“ („Lagerio dangus“, 2016 m.).
1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė apdovanojo ją medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises. 1992 m. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas ir ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.).
Apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). Jai skirta Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta Laisvės premija (2017 m.).