Vakar į pirmą posėdį Aplinkos ministerijoje susirinko darbo grupė dėl plynų kirtimų mažinimo Lietuvoje. Nors bijojau, kad susirinks per daug skirtingų požiūrių žmonės ir sutarti bus sunku, viskas klojosi geriau nei tikėjausi. Tikriausiai tai buvo pirma tokia darbo grupė, kurioje esu dalyvavęs, kur tikrai buvo išlaikytas gamtininkų ir „ūkininkų“ balansas.
Darbo grupė kol kas apsiribojo vien tik valstybiniais miškais ir ypač esančiais saugomose teritorijose. Privačių miškų atstovai įsijungs vėliau, bet jiems nebent bus pasiūlytos skatinimo priemonės (per įvairias išmokas), kad plynų kirtimų atsisakytų patys.
Pirmame posėdyje įvyko tik nuomonių apsikeitimas, o kitą savaitę reikės ateiti su konkrečiais pasiūlymais. Vienas jų, kuris tikriausiai bus priimtas, tai atsisakymas atvejinių kirtimų metu vykdyti antrąjį atvejį. Kaip tai suprasti? Atvejiniai kirtimai nuo plynų kirtimų skiriasi tik tuo, kad miškas iškertamas ne per vieną kartą, o per du (su 5–10 metų pertrauka). Vaizdas po antro kirtimo išlieka toks pats baisus, kaip ir po plyno, be to, vykdant antrąjį kirtimą yra išlaužomos pasisėjusios jaunos pušaitės ir mišką tenka sodinti iš naujo. Taigi pasiūliau saugomose teritorijose to antro atvejo visai nedaryti. Tegu tos didelės pušys auga jaunų pušelių apsupty ir ateityje taps galingais, gamtinę brandą pasiekusiais medžiais, kuriuose ir ereliui ne gėda bus lizdą susisukti, ir uoksų pelėdoms atsiras. Miškų ūkiui tai, žinoma, tam tikras nuostolis, bet saugomos teritorijos įsteigtos ne tam, kad kiekvieną medį būtinai reiktų iškirst.
Dar vienas neplynas pušynų kirtimo būdas, kurį pasiūliau, yra vadinamasis grupinis atvejinis kirtimas. Kaip žinia, pušis yra šviesamėgis medis ir po kitais medžiais auga sunkiai. Bet iškirtus aikštelę, kurios plotis lygus dviejų medžių aukščiui, tos šviesos pakaktų ir ten galėtų želti naujas pušų jaunuolynas. Reiktų leisti tokiose aikštelėse medžiams pasisėti patiems, tai yra leisti gamtai užgydyti pačiai tą žaizdą. Nesvarbu, kad tai įvyktų lėčiau nei sodinant, bet miškuose atsirastų naujas elementas, kuris sovietmečiu buvo visai sunaikintas – tai miško aikštelės su savita gyvūnija ir augalija.
Nors man labai nepatinka plyni kirtimai, bet buvo pasiūlymų saugomų teritorijų ūkiniuose miškuose leisti mažo ploto (iki 1 ha) plynas kirtavietes. Apskritai, mano nuomone, ūkinių miškų saugomose teritorijose neturėtų būti, bet dėl to bus kita didelė kova.
Daug grupės narių pritarė, kad dabar miškuose naudojama sunkioji miško technika yra žalinga miškams, ypač Dzūkijoje ir Labanore. Miško rangovai prisipirko padėvėto suomiško „chlamo“, skirto vykdyti tik plynus kirtimus, bet ne kirtimo taisyklės turėtų būti priderintos prie kirtėjų technikos, o atvirkščiai. Manau, po naujų taisyklių priėmimo atsiras miške vietos ir smulkiajai technikai, kuri miškui būtų daug draugiškesnė.
Likau maloniai nustebintas, kad kai kurie grupės dalyviai padėkojo visuomenei už pilietiškumą ir draudė visą šį judėjimą už miškus vadinti isterija. Taip pat darbo grupėje buvo nemažai kalbėta apie kitokią miško vertę: pradedant nuo miško ekosistemos teikiamų paslaugų žmonijai ir baigiant miško reikšme kultūrinei savimonei.
Vis dėlto, iš to, ką aš matau dabar, man atrodo nerealu tuo pačiu metu įgyvendinti du vienas kitam prieštaraujančius dalykus – plynų kirtimų sumažinimą ir miško kirtimo normos padidinimą. Manau, Vyriausybė, kiek pasispyriojusi, turėtų pripažinti, kad padarė klaidą ir savo nutarimą atšaukti.
Nepavyks pagelbėti gamtai, tuo pačiu metu išpešant iš jos kuo įmanoma didesnę naudą medienos verslui.