Didžioji savaitė prieš Velykas – ypatingas laikotarpis krikščionio gyvenime. Velykos išganymo perspektyvoje yra kertinis įvykis. Įvykiai, kuriuos prisimename Velykų laikotarpiu, viską sudėlioja į tai, ką tikime. Didysis tridienis – Ketvirtadienis, Penktadienis ir Velyknaktis yra kulminacija. Paslaptinga, graži ir ilga liturgija kiekvieną joje dalyvaujantį labai paveikia. Kai kuriuos perkeičia visam laikui. Tad suprantama, kodėl tikintieji taip nori šį laikotarpį išskirtinai paminėti.
Tačiau pasaulio susidūrimas su plika akimi nematomu „veikėju-sukėlėju“ reikalauja išminties. Kokios? Ogi tokios, kuri po Velykų praėjus savaitei ar dviem visų mūsų nesuguldytų į lovas ir, neduokdie, į ligoninių lovas. Nes nuo jų ne taip toli iki Dangaus vartų. Ranka pasiekti.
Tad kodėl reikia išminties? Visų pirma, kad kolektyvinis imunitetas dar tik formuojamas. Paskiepytų yra beveik 12 procentų. Persirgusių – iki 10. Trūksta. Reikia bent 40–50, o gal 60–70. Tad galvoti dar labai reikia.
Antra – mūsų guvus ir akylas mąstymas, tarsi žvitrus žvalgo žvilgsnis, labai padeda saugoti save ir aplinkinius.
Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai sudėliojo aiškų planą pagal sergamumo rodiklius, kada ir kaip derėtų elgtis. Nieko persvarstyti nereikia. Matome, kad Vilniaus krašte arkivyskupas pasakė, ką pagal rodiklius reikėtų daryti. Ir teisingai. Priešgyniauti čia nereikia. Nuomonę ir poziciją reikia pasilaikyti dėl moralinių bei prigimtinių dalykų. O čia „ciesoriaus“ reikalai, taip sakant. Juos verta vykdyti, revoliucijos šiuo klausimu atrodytų it smėlio dėžės žaidimai. Ne čia reikia raumenį rodyti.
Tad ten, kur dar galima, semkimės išminties, kad neliktų „ant dūšios“, kad kažką ne taip padarėme:
– Didžiąją savaitę Šv. Mišias ir pamaldas, jei leista toje teritorijoje, lankyti apsidairant, ar nesame susiglaudę, susispietę. Ir nereikia čiupinėtis ar glebėsčiuotis. Apsičiupinėjame namuose. Pasiglebėsčiuosime vėliau.
– Paprašyti, kad parapijos ganytojas įjungtų įgarsinimą lauke. Šilčiau apsirengus – grynas oras dar niekam nepakenkė. O jei kokį posmą nulis – nieko tokio. Vadovaukimės Sekmadienio giesmės paraginimu: „Apšlakstyk mane, Viešpatie, yzopu, ir būsiu tyras, nuplauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą.“
– Jei mūsų prisirinks daugiau, būtų gerai, kad ganytojas mus išgintų į tą lauką (pradžioje, ne pabaigoje), o ne taikiai sakytų, kad nesibūriuotume. Ir neburbuliuokime, kad aiškina. Pakluskime. Nuolankumas – neįkandamas ginklas. Jokiam oponentui ar priešui.
– Paplanuoti, kada tikinčiųjų gali būti mažiau aplink. Gal yra ankstyvos ar vėlyvos Šv. Mišios. Juk visai neblogai, kai mažiau, – aplink tyliau, mažiau šurmulio, gal ir Dievas geriau išgirs asmeninę maldą? Ne todėl kad maldos intencija dalinasi iš dalyvaujančiųjų skaičiaus, bet todėl, kad mažiau dairysimės, kas kaip aplink. Gal parapijos klebonas kokias Šventas Mišias „magaryčių“ paaukos. O pamokslas bus trumpas, konkretus ir aiškus – ne „pūkuoto meškučio“ pamąstymai, nes ne tie laikai.
– Nepamiršti asmeninės nuoširdžios maldos – ji veikia ne todėl, kad gali daug iš Dievo „išmušti“, bet todėl, kad ji pakeičia situaciją, net labiau ne ją, o mus pačius. Pavyzdžiui, asmeninė malda atvažiavus į bažnyčią Didžiojo pirmadienio popietę.
– Piligrimystė. Sakysite, kur čia papiligrimausi, kai viskas „užkardoninta“? O dar ir kaip! Piligrimaujam ne tik eidami Jokūbo keliu į Santjago de Compostela. Pabandyk nuo savo buveinės nupėdinti iki savo parapijos maldos namų. Vajė, kaip kartais sudėtinga. O jei dar piligrimaujant kokį Kryžiaus kelią apmąstysit. Tai „très difficile ou impossible“ (iš pranc. labai sunku arba neįmanoma). Man asmeniškai – neįkandama, bet jei įkąsčiau – paeitų. Tik žemaičiai įkanda. Tradicija ten stipri. O ką mes, dzūkai, suvalkiečiai ar aukštaičiai? Prastesni? Gal piligrimystė ir baigsis prie bažnyčios durų, bet ji bus tikra ir didesnio svorio nei formalus „check-in“ Velykų sekmadienį.
Britiška ir PAR padermės jau čia. Netapkime palankia „ląstelių kultūra“ jų plėtrai. Neprasminga. Pamąstykime. Mūsų dar reikės. Ypač netrukus, kai reikės pasisakyti prigimtiniais klausimais. Tai bus greitai, būtų gerai, kad tai nutiktų mums esant stipriems, o ne gulint ligoninių lovose (prie Dangaus vartų).
Tad, kaip gražiai Šventame rašte sakoma: „todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“.
Laukia darbai.
Gražios, sveikos, palaimintos ir prasmingos Didžiosios savaitės.