Andrius Macas. Pranašas Jona ir Ninevės karalius

Šiek tiek mintimis persikelkime į senovės Mesopotamiją, jei dar tiksliau – šiaurinę jos dalį, kur gyveno asirų tauta. Iš šių vietovių atkeliauja istorija apie Ninevės karalių ir pranašą Joną.

Prieš keletą savaičių klausiau – kas bus tas Ninevės karalius, kuris pakvies savo vedamus žmones (jei tiksliau vienos partijos partiečius) susimąstyti. Kad kontekstas būtų aiškesnis – iš tiesų Senajame Testamente – tai pranašo Jonos knyga ir istorija. Tokio, mūsų akimis žvelgiant, pranašo burbeklio. Kaip mėgstame kasdienybėje sakyti – amžinai nepatenkinto ir susiraukusio.

Dabar šiek tiek atsiduokime iškilaus lietuvio, Šventojo Rašto vertėjo, profesoriaus Antano Rubšio įvado į Jonos knygą vilionei. Viskas pasakoma labai išsamiai (beje, pati knyga trumputė).

Taigi:
„Jonos knyga yra perdėm savita tarp pranašų knygų. Ji yra apsakymas apie Joną pranašą, o ne pranašavimų rinkinys. Be to, apsakyme pranašas Jona yra pranašo priešprieša, nes savo neklusniu elgesiu skiriasi nuo kitų pranašų. Be to apsakymas sklidinas Dievo sąmojo ir yra tartum novelė apie didžuvę. Pasakojama, kad Dievo siunčiamas į asirų sostinę Ninevę paskelbti jai ultimatumo: arba ji turi daryti atgailą, grįždama prie Dievo, arba bus sunaikinta. Jonai, žydų pranašui, ši užduotis buvo labai nemaloni, nes asirai buvo žiauriai elgęsi su Izraeliu ir dėl to nekenčiami. Pranašas Jona Dievo elgesį laiko išdaiga ir bėga nuo jam skirtos užduoties. Todėl užuot keliavęs į Ninevę – į rytus, Jona vogčiomis keliauja į Taršišą nūdienėje Ispanijoje – į vakarus. Pranašas atsisako skelbti Dievo gailestingumą žydų priešams. Tuo tarpu gamta – jūra bei didžuvė – ir pagonys jūreiviai padeda Dievui nugabenti neklusnųjį pranašą į žydų priešų sostinę. Žydai, per ilgus amžius pranašų šaukiami daryti atgailą ir grįžti prie Dievo, atgailos nedarė ir prie Dievo negrįžo, tuo tarpu Ninevės gyventojai, vos pranašo Jonos prašnekinti žodžiu iš Dievo, metasi į atgailą ir grįžta prie Dievo. Apsakymas baigiasi pranašo ašaromis dėl nudžiūvusio moliūgo ir širdgėla dėl asirų atgailos – grįžimo prie Dievo. Skaitant Jonos knygą pajuntama, kad neįmanoma Dievo gailestingumo perprasti vien protu. Dievo užmojis ir veikla žmonijos istorijoje stebina žmogų, nes reiškiasi gailestingumu, kurio neriboja tautiškumas ir neužgožia žmogaus priešiškumas. Įkvėptasis Jonos knygos autorius savo apsakymu apie Joną, kreipėsi į potremtinę žydų bendruomenę ragindamas statyti tiltus, o ne apsitverti tvoromis.“

Verta paskaityti šią trumpą knygą, kad sužinotume, kaip buvo „parūpinta“ didžuvė, kuri neklusnųjį prarijo. Vėliau kaip anas poteriavo ir išbuvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis bei buvo išspjautas į krantą.
Tad Jonos kelionė norom nenorom tęsėsi. Ir užsispyrėliui neliko nieko kito kaip pamokslauti.
Jona ėjo į Ninevę pasakyti žmonėms ko buvo paprašytas. Jis sakė Ninevės gyventojams „Dar keturiasdešimt dienų ir Ninevė bus sunaikinta“.
Kai žinia pasiekė Ninevės karalių, šis pakilo nuo savo sosto, nusivilko drabužius, apsidengė ašutine ir sėdosi į pelenus. Atgailavo.
Atgailavo ir nineviečiai.
Ir Dievas jų nenubaudė.
Kaip manote ar džiaugėsi tuo Jona? Tikrai ne.
Jona dėl to labai susierzino, ir kaip etatinis bumbeklis sakė: „Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to iš pat pradžių ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad Tu esi maloningas ir gailestingas.“

Atlikęs darbą Jona išvyko iš miesto ir sustojo pailsėti, nes buvo labai karšta.
Toje vietoje Dievas išaugino moliūgą, kad Jonai būtų pavėsis. Jis buvo labai patenkintas.
Naktį Dievas pasiuntė kirminą, kuris sugraužė moliūgo šaknis ir tas nudžiūvo. Jona labai širdo.
Tada Viešpats Jonai pasakė: „Tu gailiesi moliūgo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai, – jis per vieną naktį išdygo ir per vieną naktį pradingo. Argi neturėčiau aš galėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti savo kairės nuo savo dešinės?“

Kai pagalvoju, drąsus vaikinas buvo tas pranašas – ne tik savo pamokslavimu, bet ir priešgyniavimu.
Bet ne mažiau įdomus personažas ir Ninevės karalius, kuris vis dėlto patikėjo, kad dalykus reikia permąstyti.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
7 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Nuostabus pamokslas.

Labai taikliai pastebėti ir išryškinti akcentai, kuriuos būtina palyginti su esama padėtimi Lietuvoje. Ninėvės karalius taipogi iki išgirstos pranašystės buvo niekam tikęs, bet po to jis „vis dėlto patikėjo, kad dalykus reikia permąstyti”.

Tad telieka taipogi išgirsti, mums siunčiamų pranašų, Dievo Žodį.

Nuostabu,kad

yra tokių šviesių daktarų.

Tikrai

Tikrai, labai ačiū, autoriau.Žiūrėdama į mūsų laikų karalius, aš irgi dažnai galvoju apie šį išskirtinį Ninivės karalių…….Tik Dievo Dvasia gali įkvėpti tokius nuostabius dalykus…….

Laba gerai:

Įkvėptasis Jonos knygos autorius savo apsakymu apie Joną, kreipėsi į potremtinę žydų bendruomenę ragindamas „STATYTI TILTUS, O NE APSITVERTI TVOROMIS“. Labai tinka dabartinei mūsų Lietuvai.

Ahai,

neburbėk, nebūk Jona – juk niekas neliepė tau pranašauti.

Kažkas kažkada

klausė, ar Dievas moka juoktis. Dar ir kaip!

Šiaip,

Tai Jonai buvo juokas pro ašaras. Na, o štai Dievui nėra negalimų dalykų, t.y., jei Jis ko nors pareikalauja, tai būtinai teks įvykdyti. Gal iš karto žmogus nesusivokia, kad turi reikalą su Dievu, bet Dievo paliepimai nepraeina nejučiom. Paprasčiausiai, tu žinai, kad ši žinia yra iš Dievo. Tad Dievas randa būdų žmogų paklusti.

7
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top