8diena.lt
Žmogaus teisių balionas
Įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus gali kelti pagrįstus ir svarius reikalavimus kitiems žmonėms, politinėms institucijoms ir šių reikalavimų vykdymas yra kiekvienos valstybės pareiga, yra tapęs šiuolaikinės Vakarų civilizacijos vizitine kortele. Tokie reikalavimai įvardijami kaip pagarba žmogaus teisėms ir sutariama, kad pastaroji neturi priklausyti nuo politikų malonės, bet yra būtina liberalios demokratijos egzistavimo sąlyga.
Diskutuojama dėl teisėtų reikalavimų turinio, dėl to, kiek pagrįsta tendencija ilginti tokių reikalavimų sąrašą, tačiau pati „žmogaus teisių“ sąvoka priimama kaip būtinas politinio gyvenimo elementas, vienas iš svarbiausių žmonijos moralinės pažangos įrodymų. Taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nuostata, kad žmogaus teisių negalima varžyti. Tačiau Konstitucijoje neatrasime nei baigtinio žmogaus teisių sąrašo, nei instrukcijos, kaip šių teisių apsauga turi atrodyti.
Beje, tai, kiek svarbi yra tapusi „žmogaus teisių“ sąvoka tarptautinėje politikoje, geriausia parodo faktas, kad 1998 metais sulaukėme pirmosios karinės „humanitarinės intervencijos“ Kosove, kurią anuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas pavadino pirmuoju karu žmonijos istorijoje, kurio tikslas – ne užimti priešininko teritoriją, bet įtvirtinti bendražmogiškas vertybes ir pagarbą žmogaus teisėms.
Toli gražu ne visi į įvykius Kosove žvelgė taip, kaip Tony Blairas. Netrūko skeptikų, kurie stebėjosi, ar ne absurdiška bandyti įtvirtinti pagarbą žmogaus teisėms, žudant kitus žmones, kurie esą turi klaidingą teisių sampratą.
Nors šiandien bet kuris politikas Vakaruose, suabejojęs „žmogaus teisių“ sąvokos prasme, iš karto yra vadinamas pavojingu radikalu, tačiau netiesa būtų sakyti, jog egzistuoja visuotinis sutarimas, ką derėtų vadinti „žmogaus teise“, kaip elgtis situacijoje, kai susiduria du skirtingų teisių sąrašai.
Pavyzdžiui, kanadietis politinis filosofas Carlas Wellmanas teigia, kad šiandien „žmogaus teisių“ sąvoka vis labiau primena balioną, kurį kiekvienas prisipučia tiek, kiek jam naudinga. To padarinys – ta pati sąvoka vartojama daugybe skirtingų, neretai viena kitai prieštaraujančių, prasmių, o bet kuris žmogaus įgeidis apvelkamas žmogaus teisių šarvu.
Jam pritaria amerikietė teisės profesorė Marry Ann Glendon, kuri perspėja dėl žmogaus teisių infliacijos ir to, kad stiprėja tendencija šias teises paversti naująja dogma, kuri pasitelkiama, kai trūksta kitų politinių argumentų. Užuot suteikusios politiniams debatams racionalų pagrindą, perteikusios teisės ir moralės sąsają, žmogaus teisės prisideda prie viešosios sferos fragmentacijos, pilietiškumo erozijos, beprecedenčio teisių ir pareigų supriešinimo.
Lenkas popiežius šventasis Jonas Paulius II yra daug prisidėjęs prie žmogaus teisių gynimo sovietų okupuotuose kraštuose. Enciklikoje „Gyvybės Evangelija“ (Evangelium vitae) jis rašė: „Procesas, anksčiau padėjęs atrasti „žmogaus teisių“ – t. y. teisių, kurias turi kiekvienas žmogus ir kurios yra pirmesnės už bet kokias konstitucijas ar valstybės įstatymus – idėją, šiandien paženklintas stulbinamu prieštaringumu. Viena vertus, įvairios žmogaus teisių deklaracijos ir daugybė jų įkvėptų iniciatyvų rodo, jog globaliniu lygmeniu didėja moralinis jautrumas, gyviau pripažįstama kiekvieno žmogaus vertė ir orumas, nepriklausomai nuo rasės, tautybės ar tikybos, politinių įsitikinimų ar socialinės padėties. Antra vertus, šiems kilniems pareiškimams, deja, prieštarauja tragiškas išsižadėjimas tikrovėje. Šis neigimas kelia tuo didesnį susirūpinimą, net pasipiktinimą, nes jis atsiranda kaip tik toje visuomenėje, kuri laiko žmonių teisių įtvirtinimą ir gyvinimą pagrindiniu tikslu ir tuo didžiuojasi.“
Pasak popiežiaus, visuomenė, kurioje yra daugybė deklaracijų apie žmogaus teises, vis abejingesnė žmogaus gyvybės gynimui, mirties kultūros įsivyravimui. Žmogaus teisų doktrina, tarsi turinti puoselėti žmogaus vertę ir orumą, praktikoje tampa antireliginių kampanijų įrankiu bei savidestrukcijos įteisinimu.
Kelias į Visuotinę Žmogaus Teisių deklaraciją
Kiekvienas metais, gruodžio 10-ąją, minime žmogaus teisių dieną, nes būtent tądien, 1948-aisiais, Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja patvirtino Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, kurioje skelbiama: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.“ Deklaracija buvo paskelbta kaip bendras idealas, kurio turi siekti visos tautos ir valstybės, ir pabrėžta, kad žmogaus teisės yra ikipolitinės, ir tai reiškia, kad nė viena valstybė negali jų nei sukurti, nei panaikinti, o bet kuri valdžia turi ne diskutuoti, kiek jai žmogaus teisių egzistavimas patogus ir priimtinas, bet privalo jas pripažinti, gerbti ir garantuoti.
Deklaracija paskelbta praėjus keleriems metams nuo didžiausio karo žmonijos istorijoje pabaigos, sparčiai augant įtampai tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių. Tad galima tik žavėtis nedidelės, skirtingiems kontinentams atstovaujamos ir JAV prezidento našlės Eleonor Roosevelt vadovaujamos Deklaracijos rengimo grupės atkaklumu ir idealizmu. Tuo labiau kad, kaip rodo istorinė medžiaga, sutarimo buvo siekiama labai sudėtingomis sąlygomis.
Žmogaus Teisių Deklaracija turėjo būti viena iš kuriamos kolektyvinio saugumo sistemos po pasaulinio karo dalių. Tikrai ne pati svarbiausia. Didžiosios valstybės nesiruošė prisiimti kokių nors jų laisvę veikti savo nuožiūra ribojančių įsipareigojimų ir būsimą deklaraciją traktavo kaip simbolinį dokumentų, gerų ketinimų protokolą. Daug svarbiau atrodė atkurti karo suniokotą Europos ekonomiką.
Kita vertus, dar vykstant karo veiksmams buvo apsispręsta, jog reikalinga nauja tarptautinė organizacija, kuri pakeistų susikompromitavusią Tautų Sąjungą ir galėtų užkirsti kelią galimai agresijai ateityje, padėtų spręsti iškilusius nesutarimus tarp valstybių. Šiai organizacijai buvo reikalingos gairės, kurias Deklaracija ir turėjo nurodyti.
Primenu, kad Tautų Sąjungos įkūrimas po Pirmojo pasaulinio karo buvo viena iš JAV prezidento Woodrowo Wilsono propaguotos naujos pasaulio tvarkos sudėtinių dalių. Paradoksalu, kad, įsteigus šią organizaciją, pats W. Wilsonas nesugebėjo įtikinti JAV į ją įstoti. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Tautų Sąjunga nesugebėjo užkirsti kelio procesams, atvedusiems į naują pasaulinį konfliktą, ir buvo nuvylusi praktiškai visus. Daugiausia ir dėl to, kad iš pat pradžių buvo akivaizdu, jog Tautų Sąjunga skirsto visas pasaulio valstybes į mažiausiai tris „lygas“: karo nugalėtojai, kurie kuria taisykles, kitos Vakarų valstybės, kurių balsas ne toks svarus kaip nugalėtojų, ir „barbarai“, Trečiojo pasaulio valstybės, kurių nuomonė apskritai nedomina.
Naujos tarptautinės organizacijos iniciatoriumi vėl buvo JAV prezidentas, šįsyk – Franklinas Rooseveltas. Kitaip nei W. Wilsonas, jis padarė viską, kad įtikintų savo tautiečius, jog Jungtinių Tautų susikūrimas atitinka JAV nacionalinius interesus. Dar 1943 metais, šv. Kalėdų išvakarėse, Rooseveltas per radiją kreipėsi į amerikiečius teigdamas: „Mūsų priešo doktrina yra tai, kad stipresnysis turi diktuoti silpnesniajam ir spręsti jo likimą. Tokią doktriną privalome griežtai atmesti.“
Neretai priekaištaujama, kad, ruošiant Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, aktyviai dalyvavo ir totalitarinio Sovietų Sąjungos režimo atstovai.
Istorijoje daug paradoksų. Nepamirškime, kad didelė dalis JAV Nepriklausomybės deklaracijos, šlovinusios laisvę, signatarų buvo stambieji vergvaldžiai, o po Paryžiuje paskelbtos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos aktyviau nei bet kada darbavosi giljotina.
Deklaracija be filosofinio pamato
Kai jau buvo apsispręsta, kad Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija tikrai reikalinga, buvo surengta įdomi apklausa. Šimtui penkiasdešimt autoritetingų intelektualų visame pasaulyje buvo išsiųsta speciali anketa, kurioje jie prašomi pasiūlyti savą žmogaus teisių sampratą bei teorinį teisių pagrindimą. Planuota šias anketas paskelbti viešai, kaip savotišką Deklaracijos lydraštį. Tačiau netikėtai visas sumanymas patyrė nesėkmę.
Jau pradėjus peržiūrėti gautus atsakymus, komisijos nariai sutrikę skėsčiojo rankomis. Intelektualų pasiūlymai buvo radikaliai priešingi vienas kitam, nebuvo įmanoma atrasti jokio bendro vardiklio. Galiausiai komisija nusprendė ne tik neskelbti gautų atsakymų, bet apskritai neakcentuoti viešai, kad tokia apklausa vyko, ir nekreipti dėmesio į surinktą prieštaringą medžiagą.
Dalis anketų, prabėgus keliasdešimčiai metų, visgi pasiekė viešumą, buvo išspausdintos keliuose teisininkams skirtuose žurnaluose. Jos leidžia teigti, kad komisijos nariai buvo teisūs: nebuvo jokio teorinio teisių pagrindo, dėl kurio bent bendrais bruožais buvo galima sutarti. Tiesa, vienas iš šios apklausos dalyvių prancūzų filosofas Jacques Maritain‘as komisijos narius ragino nesureikšminti patirtos nesėkmės. Jis tvirtino, kad nors nėra galimybės sutarti dėl teorinio žmogaus teisių pagrindo, svarbiausia, jog egzistuoja praktinis sutarimas dėl jų svarbos ir tikslų. Nors nėra sutarimo dėl žmogaus sampratos, tačiau daugelį žmonių jungia tikėjimas geresne ateitimi, žmonių solidarumo svarba ir tai, jog turime vengti skaudinti vieni kitus.
Deklaracija ir jos pirmieji kritikai
1948 metų gruodžio 10-ąją JT Generalinė Asamblėja rinkosi Paryžiuje. Tai buvo istorinė diena, nes turėjo vykti balsavimas dėl Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos. Netikėtumų nebuvo, ir Deklaracija priimta 48 balsais „už“ ir niekam nebalsuojant – „prieš“. Tiesa, grupė valstybių nedalyvavo balsavime. Beje, dėl visiškai skirtingų motyvų.
Pavyzdžiui, nors libanietis Malikas tvirtino, kad Deklaracija ypač svarbus žmonijos istorijos pasiekimas ir už ją balsavo net paprastai radikaliai nusiteikęs musulmoniškas Pakistanas, balsavime nedalyvavo Saudo Arabijos atstovas. Šiai valstybei buvo nepriimtinos dvi Deklaracijos nuostatos, kurios prieštaravo šariato teisei: tai, kad žmogus yra laisvas keisti tikėjimą, ir tai, jog sutuoktiniai turi lygias teises. Jau gerokai vėliau, stiprėjant islamo įtakai, Irano atstovas Jungtinėse Tautose griežtai sukritikavo Deklaraciją, kaip neva bandančią primesti musulmonų valstybėms jiems svetimas vertybes. 1990 metais Egipto sostinėje Kaire Islamo valstybių konferencija priėmė deklaraciją Žmogaus teisės islame, kurią traktavo kaip atsaką į 1948 metų dokumentą. Esminis skirtumas – Kairo deklaracijoje pabrėžiama, kad svarbiausias visų pasaulietinių teisės aktų pamatas yra islamo religinė teisė, ir nė viena žmogaus teisė negali jai prieštarauti.
1948 metų balsavime nedalyvavo ir Pietų Afrika, nes neketino atsisakyti apartheido, rasinės segregacijos politikos, kuri buvo kritikuojama Deklaracijoje.
Nenustebino ir Sovietų Sąjungos bei jos dominuojamų valstybių, tokių kaip Lenkija, Čekoslovakija ir kitos, sprendimas ignoruoti balsavimą. Formaliu pretekstu buvo nepritarimas nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai persikelti gyventi į užsienį, ir valstybė privalo šią teisę garantuoti. Visgi pagrindinė priežastis buvo prasidėjęs Šaltasis karas ir sovietinei propagandai patogus kaltinimas, kad Vakarai vėl bando visiems primesti buržuazines vertybes, o patys išnaudoja darbo žmones bei vykdo rasinę diskriminaciją.
Deklaracija liko deklaratyvia nuomone?
Tepraėjus porai savaičių po Deklaracijos priėmimo, rimtas iššūkis ką tik paskelbtoms gairėms buvo mestas Vengrijoje. Prieš pat šv. Kalėdas buvo suimtas kardinolas Josephas Mindszenty. Kalėjęs fašistinio režimo metu, jis aktyviai kovojo ir prieš ateistinę komunizmo politiką. Kardinolas paskelbė viešą protesto laišką dėl tikybos pamokų naikinimo ir tikinčiųjų persekiojimo. To pakako jį suimti ir po sufabrikuoto teismo proceso nuteisti kalėti iki gyvos galvos.
Tarptautinės žmogaus teisių komisijos nariai išsakė protestą, pasipiktinimą išreiškė ir dauguma Vakarų valstybių, tačiau į tai buvo atsakyta standartine Šaltojo karo metu tapusia fraze, jog JAV, užuot mokiusi kitus, pirmiausia turi išspręsti juodaodžių diskriminacijos problemą, o kitos Vakarų valstybės privalo atsisakyti kolonijinės politikos.
Kardinolui pavyko išsivaduoti ne dėl komunistinės valdžios malonės, bet dėl to, kad 1956 metais Vengrijoje prasidėjo tikra revoliucija. Iš kalėjimo išvaduotas kardinolas Josephas Mindszenty per radiją reikalavo, kad Vengrijoje realiai būtų laikomasi Deklaracijoje įtvirtintos sąžinės laisvės. Deja, netrukus sovietinė kariuomenė sutraiškė vengrų laisvės viltis, o pačiam kardinolui teko slėptis JAV ambasadoje, Budapešte. Čia jis praleido keliolika metų. Atrodė, jog kardinolas iki gyvenimo pabaigos kęs „namų areštą“, tačiau, prasidėjus atšilimui tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos, 1971 metais popiežiui Pauliui VI pavyko sutarti, kad Josephui Mindszenty būtų leista išvažiuoti į Austriją.
Mindszenty teisių paniekinimas buvo plačiausiai paviešintas, bet toli gražu tai ne vienintelis ateistinio režimo kovos su Katalikų Bažnyčia atvejis komunistų okupuotose kraštuose. Lietuvos vyskupai kankiniai, daugybė sušaudytų bei ištremtų kunigų buvo „vieša paslaptis“ Vakaruose. Visgi iki pat septintojo dešimtmečio pabaigos atšilimo galingiausių pasaulio valstybių santykiuose Sovietų Sąjunga laikėsi nuostatos, kad viskas, kas vyksta jos teritorijoje, yra išskirtinai sovietinės valdžios reikalas, o JAV ir Vakarų Europai derėtų veikiau rūpintis juodaodžių, moterų ir darbininkų diskriminacijos problemomis.
Teherano konferencija – Sovietų Sąjunga bando perimti iniciatyvą
1968 metų konferencija Teherane, skirta Deklaracijos dvidešimtmečiui paminėti, parodė, kad Sovietų Sąjunga keičia taktiką ir pasiryžusi kovoti už įtakos zonos plėtrą, mosuodama žmogaus teisių vėliava. Azijos, Afrikos valstybės noriai pritarė Sovietų Sąjungos atstovo raginimams, kad derėtų didesnį dėmesį skirti ekonominės nelygybės mažinimui.
Netrukus Sovietų Sąjunga paskelbė „kovos už taiką“ šūkį ir bandė radikaliai keisti įvaizdį tarptautinėje politikoje. Vienas iš svarbiausių žingsnių – sutarties su Vokietijos Federacine Respublika, kuria pripažįstamos jau susiklosčiusios Europos valstybės sienos, pasirašymas. Tai puiki galimybė sovietinei propagandai trimituoti, kad SSSR įtaka pasauliui didėja ir ji neva tampa svarbiausia naujosios pasaulio tvarkos architekte. Vakarų politikai taip pat bandė ištiesti ranką SSSR, ir 1972 metais įvyko istorinis JAV prezidento Richardo Nixono vizitas į Maskvą, dar po kurio laiko pasirašoma Helsinkio sutartis, kurioje pirmą kartą SSSR viešai įsipareigojo gerbti žmogaus teises.
Galima tik įsivaizduoti, kokia erzinanti SSSR vadovybei atrodė katalikiško pogrindžio veikla Lietuvoje: Memorandumo dėl tikinčiųjų teisių paskelbimas, Katalikų Bažnyčios kronikos pasirodymas. Disidentinis judėjimas garsiai paskelbė apie SSSR politikos dviveidiškumą ir apie tai, kad šioje valstybėje nesilaikoma žmogaus teisių, nepaisoma net tų teisės normų, kurios oficialiai galioja. Šie faktai buvo nepatogūs, ir dalis Vakarų politikų jų stengėsi „nepastebėti“, tačiau visiškai ignoruoti jų buvo neįmanoma. Tuo labiau kad ir Sovietų Sąjungoje kūrėsi Helsinkio grupės, kurios reikalavo tik vieno: valdžia privalo laikytis tų įsipareigojimų, apie kuriuos viešai paskelbė. Demonstratyviai sunaikinti šių grupių narius nebebuvo galima, nes tai reikštų „pulti veidu į purvą“ ir sugadinti tą įvaizdį, kuris buvo kuriamas užsieniui. Tad buvo bandoma visaip kompromituoti disidentus, susidoroti su jais pavieniui, blokuoti užsieniui skirtą informaciją.
Naujasis politinis žodynas
Kiek aptirpus įtampoms tarp dviejų politinių blokų, žmogaus teisių sąvoka tapo universaliu diplomatiniu kodu. Tačiau tik po Berlyno sienos griūties atsirado reali viltis, kad sąvoka žmogaus teisės bus ne tik retorinė kuoka, su kuria galima talžyti geopolitinius oponentus, bet tikras naujosios pasaulio tvarkos pamatas.
Kita vertus, netrukus įsitikinome, kad žmogaus teisių retorika, turėjusi užkirsti kelią bet kokiam naujam karui, gali būti paskata kruvinai karinei intervencijai, o iškilus pavojui, mes kur kas labiau vertiname saugumą nei žmogaus teises, apie kurių svarbą ir toliau postringaujame.
1998 m. kovą prasidėjusi karinė NATO operacija Kosove tapo pirmuoju karu žmonijos istorijoje, kuris gindžiamas žmogaus teisių gynimu. Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas iškilmingai pareiškė, kad pirmą kartą žmonijos istorijoje kariaujama ne dėl priešo teritorijos užvaldymo, bet dėl civilizuotų vertybių įtvirtinimo tam tikroje teritorijoje. Deja, ši karinė operacija, turėjusi tapti žmogaus teisių triumfo simboliu, sukėlė daug abejonių, kritinių klausimų ir kartu tapo patogiu pretekstu ir kitoms intervencijoms, kurias vykdė tiek NATO, tiek Rusija.
Tikrai nenoriu pasakyti, kad Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija buvo nereikšminga ar jos įgyvendinimas neturėjo pozityvios reikšmės. Tačiau, deja, tenka pripažinti, kad nepakanka pakeisti politinį žodyną, jei nesikeičia mąstymas. Labiausiai šiandien mums galėtų padėti solidi ir gili diskusija apie tai, kokią prasmę derėtų suteikti žmogaus teisių sąvokai ir kaip švengti piktnaudžiavimu naująja retorika.