Pirmam kėliny gavinėjo 17–31, 22–41.
Lemiamam mače.
Tas pats, kas dabar būtų NBA superfinalo 7 rungtynėse.
Atsitiesė ir laimėjo.
ŽAL Išėjo žaisti tik per Sabą. Planas subyrėjo, kai Sabas sėdo ant suolo – atkarpa 0:19.
Sabas – dar nervas, 23 metai.
Ir ką – tuomet duobėje patraukė Chomičius ir Krapikas.
Chomičiaus vaidmuo šioje pergalėje ne mažesnis nei Sabo. Sabas yra lyderis, bet dar ne garvežys.
Pridėjo Jovaiša, Kurtinaitis, net Lekerauskas kažkiek.
Sabas pirmam kėliny jau turėjo 4 pražangas (po 5 turi išeit iš žaidimo).
Trenerių darbas kraupus. Jokių derinių.
Strategiškai CASK pradėjo gerai: agresyvi gynyba, greitas žaidimas (kad nuvargintų tik kelis lygiaverčius žaidėjus turintį ŽAL).
Bet toliau – nieko.
Neišnaudoti žaidėjai.
ŽAL trenerių darbas dar prastesnis.
Chaosas: žaidėjai žaidžia, veržiasi kaip išmano.
Sovietinis šiuolaikinės NBA variantas – tik jau sustojus į pozicijas 🙂
CASK mimimum penki žaidėjai NBA lygio.
Tichonenko – 2.06 m, „skrendantis“, Dominque Wilkinso analogas, drąsiai į NBA dunk contestą galėjo eiti.
Volkovas – 2.08, meta, šoka per Sabą.
Heino Endenas – 2.00, įžaidėjas.
Tarakanovas – 2.03, gudrus, metikas.
Tkačenko – 2.22 m. kalnas.
Bet visiškai neišnaudoti, nesustatyti.
Šių Žalgirio laimėjimų nesuprasime be to meto politinės, socialinės situacijos Sovietų Sąjungoje.
Režimas jai buvo praradęs legitimumą.
Žalgirio žaidimas išreiškė už durų stovinčias permainas, aistrą, naujo, geresnio gyvenimo viltį.
Tuo tarpu CASK simbolizavo ir tiesiogiai reiškė karinę absurdiško režimo galią, režimo, kuris privalo subyrėti arba bent jau ryškiai keistis.
Todėl net dauguma rusų sirgo už Žalgirį.
Panašių bruožų galėtume atrasti ir su šiandienine CASK.
Kremliaus protekcija niekaip nesukuria fanų meilės klubui.
Žalgiris forever.