Santaros-Šviesos klubas, rugsėjo 2-ąją susirinkęs Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo rūmuose į tradicinį kasmetinį rudens forumą, pradėjo jį pokalbiu apie naujuosius Lietuvos politinius judėjimus. Egidijaus Aleksandravičiaus moderuojamoje diskusijoje dalyvavo Antanas Kulakauskas, Andrius Navickas, Darius Kuolys ir Andrius Švarplys.
Tiesos.lt žurnalistė Neringa Lašienė siūlo skaitytojams VDU sociologijos daktaro, Politologijos katedros dėstytojo Andriaus Švarplio pasisakymą.
Siekiantiems suvokti naujųjų judėjimų, tokių kaip Drąsos kelias ar Lietuvos sąrašas, atsiradimo priežastis siūlyčiau pradėti ne nuo pačių judėjimų kalbos apie save, net ne nuo jų tikslų ar programų, o nuo daug platesnio dalyko – nuo posovietinio socialinio proceso.
Kodėl į naujuosius politinius judėjimus reikia žvelgti per posovietinę socialinę prizmę? Vertindamas laiką po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, išskirčiau dvi fazes. Pirmoji fazė – tai klasikinių Vakarų demokratijos institutų ir mechanizmų sukūrimas. Būtent šiuo aspektu mus, kaip naują šalį, vertino Vakarų demokratijos: ar mums pavyks sukurti realiai veikiančias demokratines institucijas, ar jos bus stabilios ir sėkmingos. Mūsų šalis šį uždavinį įgyvendino. Atviros Lietuvos fondo veiklos nutraukimas buvo simbolinis ženklas, kad mūsų regionas turi demokratijos pagrindus ir sėkmingai plėtosis toliau. Institucijos veikia, nors ir kritikuotinos. Lietuva – ne Rytai. Deja, čia reikėtų dėti ne tašką, bet kablelį. Po kablelio sakinį turėtume tęsti kalbėdami apie demokratijos institucijų išsigimimą arba jų perversijas.
Tai nėra revoliucinga mintis. Visos postmodernizmo studijos rodo, kad galia linkusi keistis, prisitaikyti. Nebūna taip, kad galia taptų tuščia, išnyktų. Viduramžiais postuluotas principas: gamta nemėgsta tuštumos. Lietuvoje atsitiko taip, kad galia susiskaidė į atskirus valdžios sektorius, ten ji susikoncentravo, užsidarė. Tie galios centrai ėmė gintis nuo tų, kurie jai trukdo – nuo piliečių.
Pats geriausias pavyzdys yra teisėtvarka, teisminė valdžia. Amerikiečiai nuo XVIII amžiaus pabaigos įtvirtino teisminę valdžią kaip vieną iš trijų konstitucinių šakų. Lietuvoje teisminė valdžia tapo visiškai uždara ir net kelianti pavojų Lietuvos demokratijai. Galbūt nevyriausybinės organizacijos galėtų sekti teismų sprendimus, juos fiksuoti ir viešinti, nes, kaip matyti iš viešosios erdvės stebėjimo, dalis teismų sprendimų yra absurdiški, su teisingumu nieko bendra neturintys ir iš galios pozicijų priimti. Būtų gerai, kad visuomenė aiškiai žinotų, prisimintų tas bylas, kurios yra iškreipto teisingumo pavyzdžiai. Teismų sistema tapo uždara, ne save reguliuojanti demokratiniais principais, o save ginanti. Teismų arogancija didžiulė, sprendimų niekas neaiškina. Iškalbingas faktas – dauguma Lietuvos teismų, nuo apylinkės iki apygardų, neturi atstovų spaudai. Nėra būtinybės aiškinti teismų sprendimų visuomenei? Jei visuomenėje kyla pagrįstas ar nepagrįstas nepasitenkinimas teismų darbu, jei piliečiai turi klausimų, dėl ko vienas ar kitas sprendimas priimtas, teismai aiškinti net nesiteikia. Atkreipčiau dėmesį, kad teismų „autonomija“ yra ginama aukščiausiu Vakarų demokratijos konstituciniu argumentu, kad teisminė valdžia turi būti nepriklausoma. Ir šis argumentas per visus skandalus yra pagrindinis ir aukščiausio rango.
Taigi Lietuvoje politinės galios perimtos sferos, kuriose yra priimami labai svarbūs sprendimai, tapo labai izoliuotos ir uždaros. Ir jos ginasi konstituciniais argumentais. Kaip galima prieštarauti teiginiui, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas? Kas gali suabejoti šiuo vakarietišku konstituciniu principu? Patenkame į uždarą ratą, kai kovojant ar keliant reikalavimus diskutuoti įprastais argumentais nebeįmanoma. Kedžių byla yra tokio uždaro rato pavyzdys. Visuomenei iš galios centro „nuleistas“ visiškai absurdiškas sprendimas, bet jis viešai buvo „paremtas“ aukščiausiu konstituciniu postulatu, kad teismo sprendimai turi būti vykdomi.
Kadangi galia yra linkusi ne tik koncentruotis, save kaupti, bet ir save įtvirtinti konstituciniais demokratiniais postulatais, atsirado didžiulė Lietuvos viešojo gyvenimo sfera, kuri jau yra nebe piliečių, kuri piliečiams nebepriklauso. Plėtojantis posovietiniams procesams, kablelį tenka dėti ten, kur mes, piliečiai, savo sąmonėje buvome linkę dėti tašką. Mums tenka atsisakyti iliuzijos, kad mes turime vakarietišką pilietinę demokratiją.
Prisiminkime demokratijos istoriją: visas Vakarų kairysis flangas kilo ne vien iš idėjų ar ideologinių postulatų. Jis turėjo atramą – profsąjungas. Profsąjungos iškėlė ir įtvirtino kairiųjų partijų stiprybę.
Kokią atramą turi Lietuvos naujieji judėjimai? Ar jie realūs? Ar jie apeliuoja į realius demokratijos nuokrypius, ar ne? Tos naujos politinės partijos, kurios neapeliuoja į realias problemas, tėra popierinės. Tokie yra Vladimiro Romanovo ir Kristinos Brazauskienės dariniai. Šiame ūkyje išsiskiria Lietuvos sąrašas ir Drąsos kelias, nes šios partijos kilo iš rezonansinių, visuomenę sukrėtusių įvykių. Jėgos, kurios kelia aktualias valstybės ir jos piliečių susvetimėjimo problemas, mano supratimu, yra realios.
Kas šiuo metu mums labiausiai kenkia suvokti demokratiją? Mano įsitikinimu, labiausiai trukdo normatyvinės demokratijos vaizdinys. Žinome, kas yra demokratija, kaip ji turėtų veikti, kas jai būdinga. Teismų sprendimai turi būti vykdomi, rinkta valdžia turi būti pasitikima. Mes visa tai žinome. Ir esame to žinojimo užliūliuoti. Mes nematome, kad po normatyvinės demokratijos idėja pasikasta. O pasikasti po demokratijos fasadu gali realūs galios centrai. Taip ir nutiko Lietuvoje. Beje, taip nutiko ir visoje pokomunistinėje Europoje. Tai ekonominio, politinio, žiniasklaidos elito susijungimas. Toks elitų susiliejimas yra didžiausias iššūkis klasikinei normatyvinei demokratijai. Galime turėti demokratinius teisinius konstitucinius pagrindus, galime turėti visą armiją politologų, aptarnaujančių tokią santvarką, bet mūsų demokratija bus išsigimusi.
Turbūt neatsitiktinai Lietuvos viešoji erdvė yra užpildyta sisteminių politologų. Juos atskirti galima iš to, kad jie visiškai nekalba apie realiuos posovietinius galios koncentravimosi procesus, bet mėgsta kalbėti apie normatyvinės demokratijos principus, Aristotelio bendrojo gėrio koncepciją, arba politikos technologijos dalykus: kas, kaip pasirengęs rinkimams, kokį lyderį turi, kokias programas deklaruoja. Jie sąmoningai operuoja normatyvinės demokratijos samprata, kad mums sudarytų įvaizdį – Lietuvoje vyksta normalus demokratinis procesas. Ar įsiklausę į visų jų kalbas, rastume bent vieną užuominą, mintį apie realius Lietuvos procesus, kurie iškreipia normatyvinę demokratiją? Apie tai jie nesako nė žodžio. Jų šnekos tėra manipuliacijos normatyvios demokratijos įvaizdžiu, kuriomis stengiamasi uždengti realias galios konfigūracijas.
Tokia sisteminė politologija, galinti kartais reikštis net moksline analize, atlieka realaus politinio proceso uždengimo funkciją. Toks kalbėjimas kuria nešališko demokratinio proceso iliuziją ir taip gina tuos galios centrus, kurie seniai nustūmė piliečius į valstybės periferiją. Būtent politologų remiami galios centrai toliau sėkmingai naudojasi normatyvinės demokratijos postulatais. Tie postulatai taip giliai įsišakniję, kad net mano studentams sunku suvokti, kaip gali naujieji politiniai judėjimai kalbėti apie valstybę užgrobusią chuntą, apie visišką manipuliavimą demokratija, apie Valstybės saugumo departamentą kaip pagrindinę politinę instituciją. Jiems tai nesuvokiama, nes tai sprogdina klasikinės demokratijos sampratą. Studentai žino, kad taip neturi ir negali būti. Deja, taip yra.
Pagrindinė mano mintis būtų tokia: norint apibrėžti naujųjų politinių judėjimų tapatybę, reikia žiūrėti ne į paviršinius politologinius skirtumus, bet į realų posovietinį socialinį procesą, kuriame galia išsiskaido, susikoncentruoja ir save gina. Tos partijos, kurios šitą problemą kelia, nusipelno didelio įvertinimo.
Leonidas Donskis yra sakęs, kad Konstitucinis Teismas Rolando Pakso byloje apgynė Vakarų vertybes. Taip, R. Pakso istorijos metu buvo kilusi grėsmė Lietuvos valstybingumui. Bet ir tuo atveju išryškėjo taško ir kablelio problema. Ar Konstituciniam Teismui apgynus vakarietiškas vertybes buvo padėtas taškas? Po šios bylos galios centrai, buvę Užsienio reikalų ministerijoje, kai kuriose partijose (Socialdemokratų ir kitose), žiniasklaidoje („Lietuvos Ryte“ ir kitur), tam tikroje akademinėje politologinėje terpėje, susicementavo ir susikoncentravo. Šio galios koncentravimo „cementu“ tapo Valstybės saugumo departamentas.
Kaip plėtojosi procesas toliau? Nuolatiniai VSD skandalai, FNTT istorijos, Kedžių bylos yra simptominiai proceso reiškiniai. Iš už asmeninių tragiškų istorijų – pulkininko Vytauto Pociūno žūties ir mirusiojo viešo surežisuoto šmeižto, prievartą patyrusios mergaitės dramos, teisėjo Jono Furmanavičiaus, Drąsiaus Kedžio ir kitų paslaptingų mirčių išlenda vis tos pačios institucijos, vis tos pačios pavardės. Visas kontekstas liudija, kad pamažu ryškėja tam tikra linija: VSD, su juo susijusios tam tikros medijos, tam tikri politologai vienas kitą puikiai papildo. Šį vaizdinį sugretinę su posovietinės erdvės raida, pamatysime, kad nešališkas demokratinis procesas Lietuvoje įgauna posovietines grimasas. Demokratiją čia iškreipia realus socialinis procesas –- naudos grupių ir galios centrų formavimasis. Būtent šiuo aspektu ir reikėtų vertinti naujuosius politinius judėjimus.
Baigdamas norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną mūsų laikų fenomeną. Kai pats žodis politika visuomenėje tampa keiksmažodžiu, naujieji judėjimai vengia tiesioginių sąsajų su žodžiu partija ar politika. Nemaža jaunų žmonių, net studentų, mano, kad žmonės, turintys ryšį su politika, jau yra savaime degradavę, susitepę, beviltiškai įklimpę į galios ir naudos santykius. Būtų fenomenas, jei Lietuvos visuomenėje atsirastų pilietiškai angažuotų žmonių be galios siekio. Tai būtų kažkas panašaus į filosofo Alfonso Lingio minimą „nieko bendra neturinčiųjų bendruomenę“. Todėl manau, kad Lietuvos sąrašas apskritai yra politinis įvykis Lietuvos moderniojoje istorijoje. Ši grupė žmonių deklaruoja siekį paveikti politinius procesus be politinės valdžios troškimo. Šia prasme, tai išties reikšmingas įvykis. Būtų labai gerai, jei pavyktų apginti pilietiškai orientuotos politikos, politikos be galios, politikos be asmeninės naudos idėją Lietuvoje. Ar gali tokia būti? Ar mes galime išlaikyti tokią idėją ir ją realizuoti?